Mūsų planetos laukia didžiulis pavojus? Mokslininkai užfiksavo planetų naikinimo bangą, tai neišvengiama

Leidinyje “Monthly Notices of the Royal Astronomical Society” neseniai paskelbta analizė rodo, kad planetos, esančios arti savo žvaigždžių, ypač tos, kurių orbitos trukmė trumpesnė nei dvylika dienų, yra ypač pažeidžiamos. 

Vos žvaigždė pradeda savo pereinamąją fazę, kurią astronomai vadina „post main sequence“, artimiausios planetos ima dingti. Iki šiol ši idėja buvo žinoma tik teoriniu lygmeniu, tačiau dabar turime tvirtus statistinius duomenis, leidžiančius matyti šį reiškinį visos žvaigždžių populiacijos mastu. 

Mokslininkai, išanalizavę daugiau nei 400 tūkst. žvaigždžių duomenų, naudodamiesi „NASA TESS“ misijos surinkta informacija, pastebėjo ryškų tendencingumą: kuo senesnė žvaigždė, tuo mažiau planetų lieka šalia jos. 

Tai rodo, kad potvynio jėgos tarp žvaigždės ir jos planetos per laiką ne tik keičia orbitas, bet ir paspartina planetų žūtį, kai kurios tiesiog įkrenta į žvaigždę, kitos yra suplėšomos jos gravitacijos.

Nors šis procesas skamba dramatiškai, jis yra neatskiriama žvaigždžių evoliucijos dalis. Kaip teigia tyrimo vadovas Edwardas Brantas iš Londono universiteto koledžo, tai pirmas kartas, kai pavyko šį reiškinį ne tik aptikti pavieniui, bet ir įvertinti masiniu mastu. 

Dabar jau aišku, kad tai vyksta dažniau ir efektyviau nei buvo manyta – žvaigždėms pakanka vos keleto milijonų metų po pagrindinės fazės, kad sunaikintų savo artimiausias planetas.

Perspektyva, žvelgiant į mūsų pačių Saulės ateitį, nekelia didelio optimizmo. Nors Žemė, skirtingai nei Merkurijus ar Venera, yra šiek tiek toliau nuo Saulės, šie tyrimai kelia svarbių klausimų ir apie mūsų planetos tolimą likimą. 

Kol kas atrodo, kad Žemė gali fiziškai išlikti net ir Saulės raudonosios milžinės etape, tačiau sąlygos gyvybei greičiausiai bus nebepalankios. Pasikeitusi temperatūra, stipri radiacija ir orbitos nestabilumas gali sunaikinti bet kokią biosferą, kokią pažįstame šiandien.

Tai, ką dabar matome danguje, ramiai spindinčios žvaigždės su savo planetomis, iš tiesų yra laikina ramybė prieš audrą. Tyrėjų komanda tikisi, kad 2026 metais startuosianti Europos kosmoso agentūros misija PLATO leis dar giliau pažvelgti į žvaigždžių ir jų planetų likimus. 

Ji padės stebėti dar senesnes žvaigždes, kurios jau pasiekė pavojingiausią raudonosios milžinės etapą, o tai suteiks galimybę išsiaiškinti, ar planetos turi bent kokių galimybių išlikti šioje kosminėje dramoje.

Šis tyrimas yra dar vienas priminimas, kad net Visatoje, kur laikas matuojamas milijardais metų, niekas nėra amžina. Planetų gyvybė, net ir tokia stabili kaip mūsų, priklauso nuo žvaigždžių kaprizų, o jų senatvė gali reikšti ne tik šviesos blėsimą, bet ir visišką sunaikinimą.