NASA teleskopas užfiksavo kažką neįtikėtino: milžiniška galaktika, kuri neturėtų egzistuoti

Tarptautinė astronomų grupė, naudodama Džeimso Webo kosminį teleskopą (JWST), atlikdama dujomis turtingo kosminio tinklo mazgo MQN01 stebėjimus, netikėtai aptiko masyvią ir ypač raudoną galaktiką. Dėl neįprastos formos ir spalvos ji buvo pavadinta „Raudonąja bulve“.

Objektas MQN01 J004131.9−493704 yra srityje, kurioje stebimas didelis raudonasis poslinkis (z ≈ 3,25), tai reiškia, kad matome labai ankstyvą Visatos etapą. Įprastai tokie kosminio tinklo mazgai pasižymi milžiniškais šalto dujų kiekiais, kurie turėtų skatinti itin intensyvų naujų žvaigždžių formavimąsi. Tačiau „Raudonoji bulvė“ elgiasi visiškai priešingai.

Ši galaktika turi itin neįprastas fizines savybes: jos žvaigždžių masė siekia apie 110 milijardų Saulės masių, o pusiaušviesio spindulys yra maždaug 3,1 × 10¹⁶ kilometrų (apie 3260 šviesmečių). Nepaisant tokių įspūdingų mastelių, molekulinio dujų kiekio joje aptikta neįprastai mažai – mažiau nei 7 milijardai Saulės masių, tai yra mažiau nei 6 % visos masės. Nebūdingi anglies monoksido ir natrio spektriniai požymiai rodo, kad galaktikoje itin mažai neutraliojo dujų, be to, ji neišmeta dujų srautų į aplinkinę erdvę.

Tyrimas parodė, kad žvaigždėdaros sparta „Raudonojoje bulvėje“ yra vos 4 Saulės masės per metus. Tai maždaug dešimt kartų mažiau, nei tikimasi panašiose sistemose. Toks vangus žvaigždėdaros procesas atrodo paradoksalus, ypač turint omenyje, kad galaktika yra pačiame didžiulio šalto aplinkgalaktinio dujų rezervuaro centre.

Mokslininkų teigimu, „tylos“ šiame regione priežastis greičiausiai yra išorinis poveikis. Gilaus rentgeno spindulių stebėjimai atskleidė ilgą čiurkšlę (džetą), sklindančią iš netoliese esančio aktyvaus galaktikos branduolio.

Astronomai padarė išvadą, kad būtent šis grįžtamasis ryšys nuo kaimynystėje esančios supermasyvios juodosios bedugnės trukdo „Raudonajai bulvei“ įsiurbti šviežias dujas iš kosminio tinklo. Dėl džeto sukeltos turbulencijos dujos negali pakankamai atvėsti ir nusėsti ant galaktikos diskų, todėl jos augimas faktiškai sustabdomas, o pati galaktika tampa „ramiu“ objektu audringo protoklastero šerdyje.

Šis atradimas padeda geriau suprasti mechanizmus, galinčius gerokai anksčiau nei tikėtasi nutraukti žvaigždžių formavimąsi masyviausiose Visatos struktūrose ir paaiškinti, kodėl dalis didelių galaktikų jau ankstyvame kosminės istorijos etape tampa „mirusios“ – beveik nebekuria naujų žvaigždžių.