150 milijonų metų senumo paslaptis: mažytis dinozauras iš Čikagos apvertė visą supratimą apie mokslą

Tyrinėtojai iki šiol laikė, kad žinome beveik viską apie Archeopteriksą – gyvūną, kuris gyveno prieš 150 milijonų metų ir tilpo į balandžio narvą. Bet 2024 metų parodoje Čikagoje pristatytas jo naujas egzempliorius viską apvertė aukštyn kojomis. Ne dėl dydžio, o dėl to, kiek daug iš jo galima perskaityti.

Po akmens sluoksniais, kruopščiai valant šimtą kartų per mažą plotelį, paaiškėjo tai, kas mokslui iki šiol liko nematoma: šis dinozaurų epochos paukštis galėjo skristi ne šiaip sau – jis turėjo mechanizmą, padedantį sukurti aerodinaminį pakilimą.

Neeilinis radinys – mažas kūnas, didelė reikšmė

Šis Archeopteriksas, pramintas „Čikagos egzemplioriumi“, buvo rastas Solnhofeno kalkakmenio telkiniuose Vokietijoje – ten, kur rasti ir ankstesni šios rūšies atstovai. Tačiau šį kartą jis buvo ypatingas, nes ne tik mažiausias iš visų (apie balandžio dydžio), bet ir labiausiai išsaugotas. Jį muziejus įsigijo tik 2022, o prieš tai jis ilgus metus priklausė privačiam kolekcininkui.

Pagrindinė tyrimo vadovė, mokslininkė Jingmai O’Connor, iš pradžių abejojo, ar po šitiek metų dar galima atrasti kažką naujo. Bet kuo giliau tyrinėta, tuo daugiau paslapčių atskleidė šis mažas, bet mokslui be galo reikšmingas skeletas.

Sunkus darbas – detali paruošimo procedūra

Kad toks skeletas būtų paruoštas tyrimams, reikia ne tik žinių, bet ir itin kruopštaus darbo. Čikagos muziejaus specialistai daugiau nei metus kantriai skaldė, šlifavo ir analizavo ploną kalkakmenio sluoksnį, kuris dengė trapų kaulų tinklą. 

Skeletas buvo taip panašus spalva į aplink esančią uolieną, kad net pastebėti, kur baigiasi kaulas ir prasideda akmuo, buvo iššūkis. Tam prireikė ir pažangiausių technologijų – CT skenavimo, kuris leido matyti kaulus dar neišvalytus, ir net UV apšvietimo. Pastarasis padėjo atskleisti minkštus audinius ir net žvynelius ant kojų pirštų apačios.

Svarbiausi atradimai: galva, galūnės ir sparnai

Nors išsaugota daug kūno dalių, tyrėjai šį kartą susitelkė į kelias konkrečias sritis: galvos sritį, rankas ir kojas bei sparnų struktūrą. Skruostikaulių ir gomurio kaulų forma leido patvirtinti, kad šis gyvūnas turėjo vadinamąją kaukolės kinetiką – gebėjimą judinti snapą nepriklausomai nuo smegeninės. 

Tai ypač svarbu, nes šis mechanizmas vėliau tapo viena iš priežasčių, kodėl paukščiai galėjo taip sparčiai prisitaikyti prie įvairių ekologinių nišų. Rankų ir kojų srityje rasti minkštieji audiniai rodo, kad Archeopteriksas ne tik skraidė, bet ir vaikščiojo žeme, o gal net galėjo laipioti medžiais. Tai dar vienas argumentas, kad šis gyvūnas gyveno tarp dviejų pasaulių – žemės ir oro.

Plunksnos – trūkstama dėlionės detalė

Vienas ryškiausių atradimų – tai sparnų struktūra. Iki šiol buvo manoma, kad Archeopterikso plunksnos nesiekė iki kūno, o tarp peties ir sparno būdavo atviras tarpas. Šiuolaikiniai paukščiai šią problemą sprendžia turėdami vadinamąsias tertial plunksnas – trumpesnes, kurios užpildo tą tarpą.

Čikagos egzemplioriuje šios plunksnos buvo aiškiai matomos. Tai pirmas kartas, kai jos aptiktos Archeopterikse. Būtent šios plunksnos leido manyti, kad jis iš tiesų galėjo aktyviai skristi, o ne tiesiog sklandyti, o generuoti pakilimą. Tai suteikė papildomų įrodymų, kad skrydžio gebėjimas tarp dinozaurų galėjo išsivystyti daugiau nei vieną kartą.

Tyrimai tik prasideda

Kaip sako pati J. O’Connor, tai tik pradžia. Šis egzempliorius yra kaip knyga, kurioje kol kas perskaityti tik pirmi keli skyriai. Kiekviena kūno dalis atskleidžia naujas įžvalgas: nuo to, kaip jis maitinosi, iki to, kaip vystėsi ankstyvieji paukščių protėviai.

Šiandien, kai dažnai atrodo, kad apie dinozaurus žinome viską, tokie atradimai primena, kad istorija toli gražu nesibaigė. Ji vis dar rašoma. Tik ne rašikliu, o plaktuku, mikroskopu ir UV lempa.