Mūsų pasirinkimai tapo nebe mūsų? Technologijos perima atsakomybę, o mes to net nepastebim

Tačiau kartu jie ima vis labiau dalyvauti situacijose, kuriose anksčiau spręsdavome patys ir būtent čia kyla klausimas, ar ne per daug atsakomybės mes jau perduodame technologijoms? 

Kiekvieną dieną priimame dešimtis mažų ir didelių sprendimų, ką pirkti, kur važiuoti, ką skaityti, kuo pasitikėti. Vis dažniau šiuose pasirinkimuose dalyvauja ne mūsų intuicija ar patirtis, o įvairūs skaitmeniniai sprendimai, „Google“ maršrutas, „Netflix“ pasiūlymai, „Facebook“ srautas ar net savarankiškai besimokančios rekomendavimo sistemos. 

Tai ne tik padeda, bet ir formuoja mūsų elgseną, kartais subtiliai, o kartais visai akivaizdžiai. Šiuolaikinis žmogus nebėra vienintelis sprendimų priėmėjas savo kasdienybėje. Kartais, net to nepastebėdami, mes leidžiame technologijoms nuspręsti už mus, nuo rekomenduojamos dainos iki to, kam paskirsime savo dėmesį, ar net su kuo bendrausime. 

Tad kyla svarbus klausimas, ar tai reiškia, kad mūsų atsakomybė už pasirinkimus ima nykti? Ir ar tikrai tai yra be pasekmių?

Sprendimų perdavimas – sąmoningas ar patogus?

Kai technologija tampa kasdienybės dalimi, labai lengva priprasti prie jos pagalbos. Paieškos sistemos atsako už mus greičiau, nei spėjame susivokti, ką iš tiesų norime rasti. GPS navigacija lydi mus net pažįstamais maršrutais ir ne todėl, kad nežinome kelio, bet todėl, kad taip patogiau. 

Toks perdavimas atsakomybės yra tarsi nerašytas susitarimas – technologija pasiūlo, o žmogus sutinka. Vis dėlto ilgainiui šis komfortas ima kainuoti, ne tiek materialiai, kiek psichologiškai. Jei anksčiau svarstydavome, analizavome, prisimindavome, tai šiandien dažnai tiesiog spaudžiame „rekomenduota jums“. 

Ir kuo daugiau sprendimų priimama automatiškai, tuo mažiau praktikos lieka mūsų pačių sprendimų raumenims. Patogumas virsta priklausomybe, o tai jau reiškia nebe laisvę, o ribotumą.

Pavyzdžiui, algoritmai, kurie parenka naujienas socialiniuose tinkluose, tampa filtru, kuris lemia, ką mes sužinome apie pasaulį. Jie atrenka informaciją pagal tai, kas mus galbūt domina, bet nebūtinai pagal tai, kas yra svarbu ar objektyvu. 

Rezultatas – mes gyvename informaciniuose burbuluose, kurių ribas nubrėžia ne mūsų pasirinkimai, o programinis kodas.

Technologijos – pagalba ar įrankis atsakomybei išvengti?

Neretai girdime, kad technologijos yra tik priemonė, kaip plaktukas ar peilis, jos pačios neturi ketinimų. Tačiau skirtumas tas, kad dabartinės sistemos ne tik reaguoja, bet ir prognozuoja, o kartais net primena, ką turėtume daryti. Tai veda prie labai subtilaus posūkio, kai žmogus pradeda manyti, kad technologija žino geriau.

Sprendimo perdavimas technologijai tampa patogiu būdu išvengti atsakomybės. Jeigu GPS mus nuvedė į spūstį, mes galime sakyti: „Ne aš kaltas, navigacija pavedė.“ 

Jeigu socialiniame tinkle pamatėme klaidinančią informaciją ir ja pasidalinome – tai ne mes, tai algoritmas ją mums pateikė. Taip kuriamas naujas naratyvas, kuriame žmogus yra nebe atsakingas sprendimų priėmėjas, o tik sistemos vartotojas.

Šis reiškinys ypač aktualus jaunesnei kartai, kuri nuo pat pradžių auga šalia išmaniųjų sprendimų. Jei sprendimų priėmimo įgūdžiai nėra ugdomi, jie gali ir nesusiformuoti. Rezultatas – žmogus tampa priklausomas nuo to, kas pasiūloma, o ne ieško, renkasi ir vertina pats. Atsakomybė taip išgaruoja kaip garas iš puodelio, nepastebimai, bet tikrai.

Technologijų etika ir žmogaus vaidmuo

Didėjant technologijų įtakai, vis dažniau kyla klausimas: kas atsako už sprendimą, sistema ar žmogus? Jei dirbtinis intelektas klaidingai diagnozuoja ligą, kas kaltas – programuotojas, gydytojas ar naudotojas? 

Tokie klausimai kol kas neturi vienareikšmių atsakymų, bet jie tampa vis svarbesni. Nes technologija – tai nebe tik įrankis, bet ir sprendimo formuotojas.

Atsakomybės mažėjimas ilgainiui gali turėti rimtų pasekmių, tiek asmeninių, tiek visuomeninių. Prarandama ne tik galimybė augti kaip individui, bet ir silpnėja socialinis kritiškumas, gebėjimas abejoti, vertinti, atsakyti už veiksmus. Jei viską sprendžia technologija, tai kas lieka žmogui?

Todėl šiandien svarbu ne tik naudoti technologijas, bet ir sąmoningai spręsti, kokias funkcijas joms perduodame. Galbūt navigacija tikrai gali padėti rasti kelią, bet moralinio sprendimo – ką pasirinkti, ką pasakyti, kaip pasielgti – neturėtume perleisti niekam kitam. Tai yra mūsų pačių darbas, pareiga ir, galiausiai, teisė.

Technologijos neabejotinai palengvina kasdienybę. Tačiau su patogumu ateina pavojus – prarasti dalį savo sprendimų laisvės ir atsakomybės. Kuo daugiau sprendimų perduodame algoritmams, tuo labiau rizikuojame tapti tik pasyviai reaguojančiais vartotojais. 

O tai jau ne technologijų kaltė – tai mūsų pasirinkimas. Ir tai jau tikra atsakomybė.