Netikėtas atradimas: paukščiai skirtinguose žemynuose sukūrė tą patį pavojaus signalą

Tyrėjai iš „Cornell University“ ir „Stación Biológica de Doñana“ Sevilijoje nagrinėjo paukščius iš Australijos, Kinijos ar Zambijos, o ypač intriguoja faktas, kad jų evoliucinės linijos išsiskyrė prieš milijonus metų. 

Norint suprasti šį reiškinį, reikia suvokti, kaip evoliucinį spaudimą formuoja lizdų parazitizmas. Tai žiauri strategija, kurią, pavyzdžiui, taiko gegutės: jos deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus. 

Šeimininkai, nieko neįtardami, skiria laiką ir energiją svetimai jauniklių kartai užauginti, dažnai prarasdami savus jauniklius. Taip susidaro tarsi nesibaigiantis evoliucinis ginklavimosi varžymasis.

Reaguodami į šią nuolatinę grėsmę, paukščiai regionuose, kur lizdų parazitizmas ypač paplitęs, išvystė bendrą įspėjimo sistemą. Neįprasta tai, kad tas pats specifinis pavojaus signalas nepriklausomai atsirado skirtingose pasaulio vietose. 

Vietinės paukščių populiacijos niekada neturėjo tarpusavio kontakto, tačiau visos priėjo prie to paties akustinio sprendimo. Tai rodo, kad panašios problemos net ir labai nutolusiose ekosistemose veda prie panašių evoliucinių sprendimų.

Instinkto ir mokymosi dermė

Šio šauksmo veikimo mechanizmas yra sudėtingas ir kartu labai įdomus. Kaip aiškina vienas tyrimo bendraautorių Damiánas Blasi, pats garsas veikia kaip įgimtas signalas, patraukiantis dėmesį. 

Paukštis, jį išgirdęs, instinktyviai priartėja, kad patikrintų, kas vyksta. Tik tada, stebėdamas aplinką, jis išmoksta sieti konkretų garsą su plėšrūno ar parazito buvimu. Taip susijungia įgimta reakcija ir socialiai perduodama informacija.

„Fascinuojantis šio šauksmo aspektas yra tai, kad jis atspindi tarpinį tašką tarp instinktyvių vokalizacijų, kurias dažnai stebime gyvūnų pasaulyje, ir visiškai išmoktų vokalinių vienetų, tokių kaip žmonių žodžiai“, – pabrėžia tyrimo bendraautorius Williamas Feeney.

Kitas tyrėjas Jamesas Kennerley’us atkreipia dėmesį, kad ten, kur norint atbaidyti bendrą priešą būtinas skirtingų rūšių bendradarbiavimas, veiksminga komunikacija tampa gyvybiškai svarbi. 

Todėl būtent šis pavojaus signalas dažniausiai aptinkamas regionuose, kuriuose lizdų parazitizmas itin intensyvus. Tai nėra atsitiktinumas ar „užgaida“ gamtoje, o aiškus evoliucinis skaičiavimas: investicija į patikimą ankstyvo įspėjimo sistemą tiesiog atsiperka.

Paukščių „kalbos“ evoliucija

Ilgą laiką vyravo požiūris, kad tarp paprastos, instinktyvios gyvūnų komunikacijos ir sudėtingos, simbolinės žmogaus kalbos egzistuoja aiški riba. „Cornell University“ mokslininkų darbas verčia tuo suabejoti ir siūlo labiau tęstinį, o ne staigų perėjimą.

Tyrėjų manymu, sudėtingos komunikacijos sistemos, tokios kaip mūsų kalba, greičiausiai neatsirado vienu revoliuciniu šuoliu. Tai buvo lėtas procesas, kurio metu primityvūs, įgimti garsai pamažu įgavo išmoktų, nuo konteksto priklausančių reikšmių ir pradėti perduoti socialiniu būdu.

Universalus paukščių pavojaus signalas yra gyvas tokios „hibridinės“ sistemos pavyzdys – tarsi vienas iš etapų ilgame kelyje link tikros kalbos.

Jei paukščiai skirtinguose žemynuose, veikiami panašaus evoliucinio spaudimo, nepriklausomai vieni nuo kitų sukuria beveik identišką signalą, tai leidžia manyti, kad kalbos evoliucija paklūsta tam tikroms universalioms taisyklėms. 

Tai itin įdomus sprendimas, kurį gamta, regis, „atrado“ ne vieną kartą. Šis reiškinys rodo, kad tikrai globali, visiems suprantama „kalba“ nebūtinai yra vien žmonių privilegija. Paukščių pasaulyje toks visuotinis pavojaus signalas, jungiantis skirtingus žemynus, tikriausiai veikia jau milijonus metų.