Stulbinantis atradimas: seniausi mūsų protėviai galėjo turėti keturias akis, ir tai keičia viską

„Tai keičia mūsų supratimą apie ankstyvąją stuburinių evoliuciją“, – teigė tyrimo bendraautorius Jakobas Vintheris, makroevoliucijos docentas „Bristolio universitete“ Jungtinėje Karalystėje. – „Pasirodo, mūsų protėviai buvo vizualiai labai pažangūs gyvūnai, kurie orientavosi pavojingame pasaulyje.“

Išvystyta regos sistema

Žmonijos evoliucinė istorija siekia laikus, kai gyvavo šios bežandės žuvys, vadinamos milokunmingidais (myllokunmingids). Dauguma stuburinių turi dvi akis, kaip ir mes, tačiau šie ankstyvieji mūsų protėviai buvo išimtis.

Milokunmingidai gyveno kambro periode (prieš 541–485,4 milijono metų), kai ėmė rastis dideli plėšrūnai, o vandenynai tapo kur kas pavojingesni mažiems, minkštakūniams stuburiniams.

„Tokioje aplinkoje keturios akys galėjo suteikti platesnį regėjimo lauką, o tai buvo itin svarbu siekiant išvengti plėšrūnų“, – aiškino Vintheris.

Tyrinėdami dviejų skirtingų rūšių – Haikouichthys ercaicunensis ir dar nenupavadinto milokunmingido – detalius suakmenėjusius pavyzdžius, rastus Čengdziango (Chengjiang) radimvietėje pietų Kinijoje, mokslininkai aptiko po dvi dideles akis kiekvienoje galvos pusėje ir dar dvi mažesnes akis galvos vidurinėje dalyje.

Ypatinga išlikimo sėkmė

Minkštieji audiniai, tokie kaip akys, suakmenėjus išlieka itin retai, todėl vienu metu aptikti net keturias akis tyrėjams buvo didžiulė sėkmė. Komanda pasitelkė galingus mikroskopus ir cheminę analizę, kad patvirtintų akių buvimą ir išnagrinėtų jų sandarą.

Tyrimo vadovė Peiyun Cong, paleobiologijos tyrimų profesorė „Junano universitete“ Kinijoje, pasakojo, kad komanda pradėjo analizuoti didžiąsias akių poras, bandydama suprasti jų anatomiją, ir netikėtai aptiko tarp jų dvi mažesnes, visiškai funkcionavusias akis. „Tai pamatyti buvo nepaprastai jaudinantis atradimas“, – sakė ji.

Nuo akių iki „miego liaukos“

Pasak tyrėjų, dvi mažesnės akys buvo apvalios, jose buvo šviesą sugeriančių pigmentų ir lęšių, galinčių formuoti vaizdą, kaip ir didžiosiose akyse. Šis radinys užpildo svarbią spragą tarp senovinės anatomijos ir šiuolaikinės biologijos.

Šiandien kai kuriems ropliams, varliagyviams ir žuvims vis dar būdingos vadinamosios „trečiosios akys“, arba kaktinės (parietalinės) akys, jautrios šviesai. Žmonėms ši struktūra evoliucionavo į kankorėžinę liauką.

Kankorėžinė liauka, esanti giliai smegenyse, reguliuoja žmogaus ir daugumos kitų stuburinių miego ciklus, gamindama melatoniną. Tačiau prieš maždaug pusę milijardo metų šios liaukos pirmtakė milokunmingidams padėdavo laiku pastebėti plėšrūnus.

„Mūsų duomenys rodo, kad kankorėžinės liaukos organai pradėjo vystytis kaip vaizdą formuojančios akys“, – aiškino Cong. – „Tik vėliau, evoliucijai tęsiantis, jos sumažėjo, prarado regos funkciją ir įgijo dabartinį vaidmenį – padėti reguliuoti miegą.“