Auksas, kurio niekas neieškojo: po vandeniu aptiktas romėnų lobis kelia vis daugiau klausimų

Jaunuoliai nardė Lavos įlankoje, kai vienas iš jų uolos papėdėje pastebėjo kažką blizgančio. Priartėję jie suprato, kad tai – moneta. Netrukus paaiškėjo, jog ten guli ne viena, o ištisa krūva monetų.

Broliai nuvežė radinius į Nicą, kur ekspertas patvirtino, jog tai – reti ir labai vertingi Romos imperijos laikų auksiniai pinigai. Kolekciją sudarė iki 1400 monetų, nukaldintų valdant imperatoriams Galijenui (253–268 m.), Klaudijui II (268–270 m.), Kvintilui (270 m.) ir Aurelianui (270–275 m.).

Už pirmąją rastų monetų dalį broliai gavo 50 000 frankų.

Po kurio laiko jie su draugu vėl sugrįžo į tą pačią vietą Lavos įlankoje ir surado dar beveik 600 monetų. Šią partiją jie taip pat pardavė už milžiniškas sumas – teigiama, kad kai kurių atskirų monetų vertė galėjo siekti apie 250 000 eurų.

Manoma, kad šios itin vertingos romėniškos monetos Lavos įlankoje atsidūrė po laivo katastrofos. Išanalizavę vėliausias monetas, kaldintas valdant Aurelianui, archeologai laivo žūties datą nustatė apie 272–273 m.

Pranešama, kad antroji Aureliano laikotarpiu išleista monetų serija žymi šio lobio chronologinę pabaigą – 177 auksinės monetos buvo nukaldintos vos trimis averso ir trimis reverso štampais (viena štampų pora iškaldino iki 82 egzempliorių). Tyrėjų teigimu, ši paskutinė, iš karto iš kaldyklos išėjusi monetų partija nebuvo išskirstyta ir tikriausiai atsidūrė aukšto rango valdininko, laikomo lobio savininku, rankose. Tai leidžia datuoti laivo žūtį labai artimai šios serijos išleidimo laikui – 272 m. pabaiga arba 273 m. pradžia.

Specialistų vertinimu, tai nepaprastai vertingas lobis, kuris greičiausiai priklausė itin svarbiam asmeniui. Ar laivas nuskendo netoli kranto ir kažkas bandė paslėpti šį turtą, ar lobis buvo pavogtas – lieka atvira hipotezėms.

Kadangi didžioji dalis kolekcijos buvo parduota privačioms rankoms, mokslininkai niekada tiksliai nesužinos visos jos sudėties. Patys radėjai pasakojo, kad kelias prasčiausios būklės monetas jie tiesiog perlydė. Be to, tarp radinių buvusi ir auksinė plokštelė, kurios vertė vertinama apie 6–8 mln. eurų.

Kaip senovės romėnai tvarkėsi su savo turtu?

Archeologiniai ir istoriniai tyrimai rodo, kad turtingi senovės romėnai su savo turtu elgėsi labai apgalvotai ir nemažą jo dalį investuodavo. Vienas populiariausių investavimo būdų tuomet, kaip ir dabar, buvo aukso ir sidabro pirkimas.

Šiuos tauriuosius metalus jie dažniausiai laikė luitų pavidalu arba juos paversdavo juvelyriniais dirbiniais. Toks turtas buvo patrauklus, bet ir rizikingas – dėl vagysčių ar neramumų grėsmės. Todėl dažnai auksas ir sidabras būdavo saugomi specialiuose slėptuvėse ar seifuose, o kartais – ir paslepiami taip gerai, kad atsitiktiniais atradėjais tampa jau visai kitų epochų žmonės.