Nauja Rusijos grėsmė Baltijos šalims: tylus scenarijus, apie kurį kalba saugumo ekspertai

Ukrainos gynybos temomis rašantis portalas „Defense Express“, remdamasis atvirojo šaltinio žvalgybos analitiku H. I. Suttonu, skelbia, kad Rusija intensyviai vysto naują didelių autonominių povandeninių aparatų kartą (XLUUV). Tai – stambaus dydžio povandeniniai dronai, galintys ilgą laiką veikti be įgulos ir atlikti įvairias užduotis dideliame gylyje.

Už šios programos plėtrą atsakingas konstrukcijų biuras „Rubin“. Ši organizacija susiformavo dar iki Antrojo pasaulinio karo veikusių konstravimo biurų (tokių kaip CKBS‑2 ar CKB‑18) pagrindu. „Rubin“ daugelį dešimtmečių specializuojasi branduoliniu kuru varomų povandeninių laivų kūrime – ypač tų, kurie skirti gabenti balistines SLBM klasės raketas bei sparnuotąsias raketas.

Po Šaltojo karo „Rubin“ pradėjo dirbti ir civilinės okeaninės inžinerijos kryptyje. Oficialiai deklaruojama, kad nauji aparatai skirti moksliniams tyrimams, inžinerinei priežiūrai ir komercinei infrastruktūrai jūros dugne. Tačiau analitikai pabrėžia, kad techniniai parametrai ir konstrukciniai sprendimai leidžia juos naudoti ir kariniams tikslams – žvalgybai, sabotažui ir povandeninei diversijai.

Sabotažas po „mokslo“ priedanga

Naujas Rusijos kuriamas povandeninių dronų ekosistemą sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: „Argus‑I“, „Argus‑D“ ir „Octavia“.

Pagrindinis sistemos elementas yra „Octavia“ – stacionari dokavimo stotis, kuri įrengiama jūros dugne. Ji gali veikti kaip energijos tiekimo bazė, duomenų mainų centras ir misijų atnaujinimo punktas kitiems aparatams. Tokia stotis leidžia vykdyti ilgalaikes, beveik visiškai autonomines operacijas dideliame gylyje, sumažinant poreikį dažnai grįžti į paviršių ar uostus.

Antrasis ekosistemos elementas – „Argus‑I“ („Inspektorius“). Oficialiai skelbiama, kad šis aparatas skirtas rurokščių techninės būklės tikrinimui ir nuotėkių paieškai. Tačiau jo konstrukcija – išstumiamieji jutiklių strypai ir pažangi kamerų sistema – paverčia jį puikiu įrankiu po vandeniu esančių strateginių objektų žvalgybai. Tai gali būti tiek energetiniai vamzdynai, tiek ryšių kabeliai ar kita svarbi infrastruktūra, potencialiai pasiruošiant vėlesniam išpuoliui.

Didžiausias sistemos aparatas – „Argus‑D“ („Delivery“). Jo masė siekia apie 5,5 tonos, o jis pats gali gabenti iki 300 kilogramų krovinį. Oficiali informacija „Argus‑D“ pristato kaip tyrimų platformą, skirtą akustinių, seisminių ar biologinių jutiklių išdėstymui jūros dugne. Vis dėlto, anot H. I. Suttono, konstrukcija leidžia šį droną naudoti ir minoms ar kitiems sprogstamiesiems užtaisams transportuoti ir dislokuoti šalia strategiškai svarbių objektų – povandeninių šviesolaidinių kabelių ar dujotiekių.

„Argus‑D“ gali veikti iki 1000 metrų gylyje, o tai gerokai viršija maksimalų Baltijos jūros gylį (459 m). „Rubin“ taip pat skelbia, kad ateities versijos turėtų pasiekti net iki 3000 metrų gylį, kas atvertų kelią operacijoms ir kitose pasaulio jūrose bei vandenynuose.

Naujas iššūkis infrastruktūros apsaugai

Rusijos susidomėjimas povandeninės infrastruktūros žvalgyba ir potencialiu sabotažu nėra naujas reiškinys. Visai neseniai buvo fiksuoti komunikacinių kabelių tarp Suomijos ir Estijos pažeidimai, sukėlę rimtų įtarimų dėl galimų diversinių veiksmų.

Be to, neseniai Vokietijos žiniasklaidos priemonių WDR, NDR ir „Süddeutsche Zeitung“ atliktas tyrimas atskleidė, kad Rusijos žvalgyba gali naudoti nuskendusio keltų linijos laivo „MS Estonia“ nuolaužas kaip bazę stebėjimo įrangai montuoti. Tokia įranga galėtų būti naudojama NATO laivų judėjimui Baltijos jūroje sekti.

Tokių sistemų kaip „Argus“ panaudojimas leistų Rusijai vykdyti panašias operacijas gerokai slapčiau ir be įgulos dalyvavimo, sumažinant riziką būti demaskuotiems. Autonominiai povandeniniai aparatai gali ilgai išbūti jūros dugne, laukti aktyvavimo signalo ar vykdyti iš anksto suplanuotas misijas, todėl jų aptikimas tampa itin sudėtingas.

Nors Maskva teigia, kad naujieji projektai yra skirti mokslui ir civilinėms reikmėms, ekspertai neabejoja, jog šių sistemų „dvilypis“ – civilinis ir karinis – pobūdis kelia rimtą iššūkį Baltijos regiono ir visos Europos saugumui. Po vandeniu esanti energetikos ir ryšių infrastruktūra tampa vis svarbesniu taikiniu tiek tradicinio karo, tiek hibridinio konflikto scenarijose.