Ar NATO galėjo sustabdyti karą Ukrainoje? Ekspertai įvardijo sprendimus, kurie atrodo kaip lemtingos klaidos

Kalbant apie Rusijos karą prieš Ukrainą ir įtampos kupiną NATO vaidmenį, ne vienas analitikas ir istorikas kelia klausimą - ar Šiaurės Atlanto sutarties organizacija galėjo padaryti ką nors kitaip? Šis klausimas nėra tik teorinis. 

Tai ne tik žaidimas kas būtų, jeigu. NATO sprendimai per pastaruosius dešimtmečius formavo geopolitinę erdvę aplink Rusiją, leido arba ribojo tam tikrus aljansus, sprendė, kaip toli galima eiti neperžengiant raudonųjų linijų. 

Sprendimai, kuriuos anuomet lėmė strateginės gairės, šiandien jau vertinami kitaip, per karo grėsmės, prarastų gyvybių ir tarptautinių krizių prizmę. Viena pusė sako, kad NATO neturėjo kito pasirinkimo, kita, kad organizacija per ilgai žaidė su ugnimi, ignoruodama Vladimiro Putino ambicijas ir Maskvos signalus. 

Tačiau tiesa, kaip dažniausiai būna, slypi tarp eilučių, tarp nutylėjimų, pavėluotų veiksmų ir naivių vilčių, kad pusiausvyra išsilaikys savaime.

Plėtra, kuri sukėlė įtampą

NATO plėtra į Rytus – viena iš pagrindinių temų, dažnai minimų kaip galimas konflikto su Rusija katalizatorius. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių matė NATO kaip saugumo garantą. 

1999 metais prie aljanso prisijungė Lenkija, Vengrija ir Čekija, o 2004 metais ir Baltijos šalys. Kiekvienas šis žingsnis Maskvoje buvo vertinamas kaip agresyvus signalas, nors Vakaruose tai atrodė kaip demokratijos stiprinimas.

Šioje vietoje ir prasideda istorinė dilema - ar NATO turėjo atsisakyti priimti į savo gretas šalis, kurios aiškiai norėjo būti apsaugotos nuo galimų Rusijos veiksmų? Ar aljansas būtų išlaikęs moralinį ir politinį veidą, jei būtų pasakęs ne Lietuvai, vien tam, kad nesupykdytų Kremliaus? NATO sprendimai buvo grindžiami suvereniteto pagarba, tačiau Rusija tai laikė grėsme savo įtakai.

Signalai, kurie nebuvo išgirsti

Nors NATO niekada tiesiogiai negrasino Rusijai, Kremliaus pozicija ilgą laiką buvo aiški. 2008 metais NATO viršūnių susitikime Bukarešte Ukrainai ir Gruzijai buvo pažadėta narystė ateityje. Nors tai nebuvo joks konkretus žingsnis, Maskva sureagavo žaibiškai, nes dar tais pačiais metais prasidėjo karas Sakartvele. 

Šis konfliktas buvo pirmasis ženklas, kad Rusija veiks, kai pajus NATO priartėjimą. Šių signalų buvo ir daugiau. Krymo aneksija 2014 metais – tiesioginis atsakas į Ukrainos proeuropinę kryptį. NATO tuo metu reagavo daugiau simboliškai nei strategiškai – stiprino rytinį flangą, rengė karines pratybas, bet realaus atgrasymo neužtikrino. 

Tai galėjo būti ta vieta, kur aljansas galėjo pasiųsti aiškesnį signalą apie raudonąsias linijas. Bet norėdama išvengti eskalacijos, NATO liko neapibrėžtoje pozicijoje.

Diplomatinės spragos ir naivumas

Kritikai teigia, kad Vakaruose buvo per mažai pastangų suprasti, kokia iš tiesų yra Rusijos vizija. Žvalgyba turėjo duomenų, kad Maskva ruošiasi plataus masto karui, tačiau diplomatiniai kanalai tuo metu vis dar teikė vilties. 

Per daug buvo tikimasi, kad sankcijos ir spaudimas sustabdys Putiną. Bet ar diplomatinis dialogas iš tiesų buvo toks nuoseklus ir galingas, kaip skelbiama ataskaitose? Daugelis šalių, ypač Vokietija ir Prancūzija, buvo pernelyg priklausomos nuo rusiškų energetinių išteklių. 

Tai lėmė, kad jų pozicija dėl NATO gynybinių planų buvo ne visada aiški. Kai kurios Vakarų Europos valstybės vilkino sprendimus, tikėdamosi „laimėti laiką“ – bet laiko pirkti su agresyvia autokratija dažniausiai neveikia.

Ar dar buvo šansas?

Galima teigti, kad NATO neturėjo nei moralinės, nei strateginės galimybės stabdyti savo plėtros ar išsižadėti partnerių Rytuose. Tačiau taip pat tiesa, kad tam tikri žingsniai, ypač ryžtingesni signalai po Krymo – galėjo paveikti Maskvos skaičiavimus. 

Istorijoje nėra garantijų, bet kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes. Klausimas, ar NATO galėjo išvengti karo, išliks atviras. Galbūt ne pats karas, bet jo mastas, žiaurumas ir trukmė galėjo būti kitokie. Galėjo būti daugiau prevencijos, mažiau iliuzijų ir stipresnis bendras atsakas. Tai svarbios pamokos ne tik NATO, bet ir visam pasauliui, kuris šiandien stebi, kaip susiduria dvi skirtingos geopolitinės vizijos.