Europa juo ruošiasi galimam karui: milijardai karui, bet be inovacijų, ar Europa pasiruošusi realioms kovoms?

Tačiau, jei blokas nenori pakartoti Maginot linijos klaidos, brangios Prancūzijos pasienio fortifikacijos, kurią Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių kariuomenė tiesiog aplenkė, būtina nukreipti didesnę dalį pinigų į gynybos technologijas ir inovacijas.

Iš 1,5 trilijono JAV dolerių, kuriuos NATO nariai išleido gynybai praėjusiais metais, šalys skyrė dvi penktąsias karių atlyginimams ir pensijoms, apie trečdalį – karinės įrangos priežiūrai, o likusią dalį – naujiems ginklams ir įrangai. Tyrimai ir plėtra sudaro dalį pastarosios kategorijos. 

2023 metais JAV iš savo 916 milijardų JAV dolerių karinio biudžeto apie 15 proc. skyrė tyrimams ir plėtrai bei inovacijoms, palyginti su vos 4 proc. Europos Sąjungos valstybių narių. Regionas iš tiesų turi didelį tradicinės įrangos trūkumą, susikaupusį per dešimtmečius nepakankamo finansavimo.

Jei JAV prezidentas Donaldas Trumpas nurodytų JAV kariuomenės III korpusui nesuteikti paramos Europai, „Bruegel“ analitikai apskaičiavo, kad blokui reikėtų papildomai 1 400 tankų, 2 000 pėstininkų kovos mašinų, 700 haubicų ir 300 tūkst. karių, kad būtų užtikrintas veiksmingas atgrasymas Rusijai.

Verta pastebėti, kad tai yra daugiau kovinės galios nei turi Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos pajėgos kartu paėmus. Nenuostabu, kad praėjusiais metais beveik visi nariai išleido bent 20 proc. lygį, rekomenduojamą NATO naujai įrangai, o kai kurie, kaip Lenkija, išleido net 50 proc.

Vis dėlto, Ukrainos gebėjimas atremti Maskvos invaziją rodo, kad karas pasikeitė. Pasak Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto analitiko Jacko Watlingo, du trečdaliai Rusijos tankų, transporto priemonių ir kitos įrangos sunaikinimo praėjusiais metais buvo padaryti bepilotėmis skraidyklėmis (UAV).

Dronų sėkmė iš dalies kyla dėl santykinio Ukrainos tradicinės įrangos trūkumo ir didesnio Rusijos tankų pažeidžiamumo tokiems smūgiams. Net ir taip, tai svarbu Europos ginkluotei, jei UAV, kainuojantis 35 tūkst. dolerių ar mažiau, gali sunaikinti 5 mln. JAV dolerių vertės Rusijos tanką ar dar brangesnį orlaivį.

Tas pats principas taikomas technologijų ir programinės įrangos sistemų naudojimui apskritai. Pavyzdžiui, pritaikius dirbtinį intelektą Prancūzijos „Caesar“ artilerijos tikslumui pagerinti, galima sumažinti reikalingų sviedinių kiekį 30 proc., teigia Ukrainos kariuomenė. 

Europos vyriausybėms, siekiančioms persiginkluoti, tai galėtų būti didelis laimėjimas: tradicinės įrangos išlaidos galbūt nebereikės būti tokios didelės kaip anksčiau, o personalo poreikiai taip pat galėtų sumažėti, jei daugiau įrangos būtų bepilotė.

Technologijų naudojimas siekiant sumažinti išlaidas yra dar svarbesnis, nes Europoje pagaminta įranga yra neproporcingai brangi. Vokietijos „Leopard 2A8“ trečiosios kartos kovinio tanko kaina yra 29 mln. eurų, o Rusijos atitinkamas T-90 modelis kainuoja tik 4 milijonus eurų. Vokietijos „Panzerhaubitze 2000“ haubica, gaminama „Rheinmetall“ ir KNDS, kainuoja 17 mln., o Rusijos 2S19 „Msta-S“ kainuoja mažiau nei 2 mln. eurų.

Užsakant 1 400 tankų ir 700 haubicų, kiek reikėtų pakeisti JAV pajėgas, tai kainuotų daugiau nei 50 milijardų eurų pagal šias Vokietijos kainas, nebent Europa pertvarkytų savo pirkimo procesus. Tai jau sudaro 20 proc. iš 250 milijardų eurų, kuriuos Bruegel analitikai mano, kad blokas turėtų surinkti, kad padidintų savo metines gynybos išlaidas nuo 2 proc. iki 3,5 proc. BVP.

Tiesa, Europa būtų neprotinga, jei visiškai pasikliautų dronais. Pamoka iš Ukrainos yra sudėtingesnė. Dauguma UAV nepataiko į taikinį, todėl armijos turi juos gaminti dideliais kiekiais, kompensuodamos kai kuriuos mažos kainos pranašumus. 

Tuo tarpu Ukrainos dronų pigumas iš dalies priklauso nuo jų Kinijos tiekimo grandinių. Tai gali būti rizika Europai, reiškianti, kad ji gali tekti rasti būdą, kaip padidinti vidaus gamybą sprogmenų, magnetų, baterijų ir pan. Svarbiausia, kad dronus gali pranokti naujesnės technologijos: Jungtinė Karalystė neseniai atskleidė naują „radijo bangų“ ginklą, galintį sunaikinti UAV spiečius.

Šis pavyzdys tik patvirtina platesnę naudą, kurią suteikia inovacijų pranašumas. Britanija neseniai pažadėjo skirti bent 10 proc. savo gynybos įrangos biudžeto naujoms technologijoms. 2023 m. europiečiai tyrimams ir plėtrai skyrė tik 4 proc., tai sudarė tik 11 milijardų eurų – mažiau nei dešimtadalis JAV išlaidų. Kai kurie ekonomistai ir gynybos ekspertai teigia, kad Europa turėtų skirti 20 proc.

Galbūt taip pat svarbu kaip bet kokios papildomos tyrimų lėšos yra mąstysenos pokytis. Karinė pirkimų sistema dažnai yra lėtas, daugelį metų trunkantis procesas, kuris pristato palyginti nedidelį brangių karo mašinų kiekį. Ukraina parodė, kad greitesnis, lankstesnis ir labiau į technologijas orientuotas požiūris gali geriau prisitaikyti prie fronto linijų poreikių.

Vienas būdas imituoti šį modelį būtų Europos gynybos ministerijoms rengti „ad hoc“ konkursus. Jos galėtų pakviesti įmones, įskaitant startuolius, sukurti naujus įrangos tipus, atitinkančius skubų poreikį, su prizais, įskaitant dešimtis milijonų eurų grynaisiais ir galimybę gauti didesnį kontraktą. 

Tai padėtų kompensuoti esamą padėtį, kuri vyrauja abiejose Atlanto pusėse, kur didelės gynybos įmonės finansiškai skatinamos sutelkti dėmesį į pelningus ir ilgalaikius kontraktus bei priežiūrą, o ne kurti naują įrangą.

NATO neseniai atnaujino savo išlaidų gynybos įrangai gaires ir nuo šiol jose numatytos ne tik tradicinės priemonės, tokios kaip tankai ar ginklai, bet ir naujosios technologijos, pavyzdžiui, dronai. Tai, žinoma, sveikintinas žingsnis į priekį. Vis dėlto kova dėl to, kad Europa nekartotų brangiai kainavusių istorinės gynybos klaidų, tik prasideda.