Maskva griebėsi visiškai desperatiškų veiksmų: fronto nuotraukos atskleidžia liūdną Rusijos karių realybę

Šis kadras yra dar vienas ženklas, kad ginklų mainai tarp Pekino, Maskvos ir Pchenjano toliau tęsiasi, ir tęsiasi ne simboliškai, o aktyviai ir kryptingai. Jau anksčiau buvo fiksuota, kad Rusijos pajėgos naudoja šiaurės korėjietiškus „Hwasong“ sviedinius, priešlėktuvinius raketų kompleksus „Bulse“, 73 tipo kulkosvaidžius.

Visai neseniai pasirodė vaizdo įrašai, rodantys ir 170 mm „Koksan M-1989“ artilerijos sistemų buvimą Ukrainos fronte. Visa tai ne tik kariniai faktai, bet ir gilių geopolitinių pokyčių ženklas. Ir tuo pat metu – dar viena iliustracija, kaip agresoriaus pusėje žūsta tūkstančiai kareivių, o ginklų kilmė ima atrodyti vis labiau desperatiška.

Prieš kelias dienas pranešta, kad mainais už ginklus Šiaurės Korėjai Rusija perdavė priešlėktuvinės gynybos sistemas – tarp jų ir „Pancyr-S1“, taip pap elektroninės kovos įrangą. Be to, Kremlius gali tikėtis ir dar didesnės paramos iš Kinijos. 

Pirmadienį prokremliški kanalai išplatino vaizdo įrašą, kuriame „Silent Hunter“, kiniška lazerinio ginklo sistema, naudojama Rusijos specialiosios paskirties grupės „Kochevnik“.

Dabar prie šio paveikslo prisideda ir minosvaidžių istorija – 60 mm kalibro ginklas, žymėtas korėjietiškais užrašais, instrukcijomis dėl naudojimo kampo bei rekomenduojamo šaudmens tipo, kaip nurodyta lentelėje, standartiniams skeveldriniams sviediniams rekomenduojama naudoti 45 laipsnių kampą.

Šis minosvaidis, kaip teigiama, naudojamas Rusijos teritorijoje. Nors oficialiai šio fakto niekas nekomentuoja, pats buvimo faktas puikiai įsilieja į augančią grandinę įrodymų, kad ginklai iš Pchenjano jau nebe teoriškai, o praktiškai naudojami Maskvos karinėse operacijose.

Tai nėra gera žinia V. Putinui. Kalbama ne tik apie tai, kad Šiaurės Korėjos gamybos ginklai dažnai pasižymi ribotu nuotoliu, menku tikslumu ar netinkamumu šaudyti plokščia trajektorija. Blogiausia, kad pats faktas, jog Rusijai reikia tokios paramos, atskleidžia gilėjančią šalies gynybos sektoriaus krizę.

Trečius metus tęsiantis karui, akivaizdu, kad Rusijos pramonė nesugeba patenkinti nei aukštųjų technologijų poreikių, nei aprūpinti karių baziniais ginklais.

Todėl vis dažniau žvilgsnis krypsta į importą iš Šiaurės Korėjos, Irano, Kinijos, o dabar net ir į tokias sritis kaip lengvoji ginkluotė ar pėstininkų minosvaidžiai.

Paradoksalu, bet prieš invaziją Rusija buvo laikoma viena didžiausių ginklų eksportuotojų pasaulyje. Šiandien ji pati tampa priklausoma nuo ginklų tiekimo, stengdamasi bet kokia kaina išlaikyti karo mašinos veikimą. 

Tai ne šiaip taktinė pastaba, tai strateginis posūkis, kuris atskleidžia, kaip keičiasi pasaulinė jėgų pusiausvyra.