Šimtai darbuotojų atleisti, nes dirbtinis intelektas dirba geriau: ar tavo darbas dar saugus?

Dalis komandos tą dieną sužinojo, kad jų pozicijos tampa perteklinės. Ne dėl klaidų. Ne dėl blogų rezultatų. Ne dėl mažėjančio pelno. O todėl, kad kažkoks algoritmas, kažkoks GPT modelis, kažkokia sistema sugeba tai padaryti greičiau ir pigiau.

Bet svarbiausias klausimas: ne kas įvyko „Duolingo“. O kas vyksta visame pasaulyje. Dirbtinis intelektas daugiau nebėra ateitis, jis tapo dabartimi. Ir jis jau dabar perbraižo darbo rinkos ribas taip, kaip dar niekada anksčiau.

Kai žmonės tampa nebepatogūs

Daug metų kalbėjome apie technologijų pažangą kaip apie pagalbininkę. Kažką, kas pagreitins, padės, sumažins rutiną. Taip ir buvo iki tam tikro momento. Bet dabar DI tampa nebe pagalbininku, o pakaitalu ir tai keičia viską.

Kai kompanija nusprendžia, kad redaktorius, kuris anksčiau tikrino užduotis, nebėra būtinas, nes DI gali apskaičiuoti, išanalizuoti, pataisyti, tuomet žmogus tampa išbraukiamas. Kai DI gali kurti turinį, versti tekstus, atsakinėti į klientų laiškus ar net montuoti video, klausimas jau nebe ką padeda, o ką pakeičia?

Šis virsmas tylus, bet gilus: niekas neskelbia didelių spaudos konferencijų, kuriose sako, kad nuo šiol žmonių nebereikia. Viskas vyksta per el. laiškus, per vidinius sprendimus, per tylų optimizavimą. Bet tai tikrų tikriausia revoliucija, tik be šūkių.

Ką reiškia būti nebereikalingu?

Emociškai tai tikrai skaudžiausia. Darbą praradęs žmogus dažnai jaučiasi nenaudingas. Nepakankamai greitas, nepakankamai tikslus, nepakankamai pigus. Dirbtinis intelektas neklausia atostogų, nedaro klaidų (na, ne tokių kaip žmogus), neserga, nesijaučia perdegęs ir dėl to darbdaviams jis atrodo patogesnis.

Bet čia slypi paradoksas: žmogus moka bendrauti, jaučia kontekstą, išklauso, kuria ryšį. Dirbtinis intelektas dar tik imituoja. Tačiau verslui, kuriam rūpi skaičiai, o ne emocijos, tas skirtumas dažnai tampa nebeaktualus. Jei sistema veikia – kam rizikuoti su žmogumi?

Ir čia prasideda tylus spaudimas: tobulėk, lenktyniauk, konkuruok su algoritmu. Būk greitesnis už kodą. Būk kūrybingesnis už modelį, kitaip tavo vietą užims serveris.

Kur tie, kurie netelpa į sistemą?

Dar viena problema – ne visi gali prisitaikyti. DI revoliucija reikalauja skaitmeninio raštingumo, lankstumo, naujų įgūdžių. Bet ką daryti vyresnio amžiaus darbuotojui, kuris 20 metų kūrė tekstus, o dabar jam sakoma, kad turinį kuria robotas?

 Ką daryti vertėjui, kurio darbą greičiau ir pigiau atlieka automatinis vertėjas? Ką daryti dizaineriui, kai užsakovas vietoj eskizo prašo DI sugeneruoto paveikslėlio? „Dirbtinis intelektas atneš daug galimybių. Bet jei neturėsime plano tiems, kurie praranda poziciją, turėsime ne proveržį, o socialinę krizę“, – sako personalo valdymo specialistė Aistė.

Šiuo metu nėra aiškių atsakymų. Tik skambūs pažadai, kad atsiras naujų profesijų. Bet realybė tokia: jos neatsiranda taip greitai, kaip dingsta senosios, o tai reiškia, kad didėjantį atotrūkį tarp technologinės pažangos ir socialinės realybės.

Ką daryti, kad neliktume už borto?

Pirmas žingsnis – pripažinti, kad tai jau vyksta. Dirbtinis intelektas nėra grėsmė ateityje. Jis jau dabar formuoja darbo rinką, atrankas, įdarbinimą, net kasdienes užduotis. Ir jei žmogus vis dar mano, kad jį tai aplenks, tuomet jis rizikuoja likti paskutinis eilėje.

Antras žingsnis – mokytis. Ne tik naujų programų ar DI įrankių, bet ir savęs pažinimo. Kur mano stiprybės? Ką aš darau taip, kaip nedaro niekas kitas? Kur mano žmogiška vertė, kurios joks robotas neatkartos? Empatija, kritinis mąstymas, kūryba tai, ko algoritmas dar nemoka, bent jau ne taip, kaip žmogus.

Ir trečias – kalbėti garsiai. Reikalauti iš įmonių aiškumo, kai jos diegia DI sistemas. Kur jos padeda, o kur keičia žmones? Kur efektyvumas, o kur socialinė atsakomybė? Nes jei niekas neklausia, tai niekas ir neatsako. Ką reiškia darbuotojas šiandien? 

Greičiausiai tai žmogus, kuris bet kada gali būti pakeistas. Tai žiauru, bet ir realu. Ir kol DI tobulėja, žmonės turi vieną didelį pranašumą: mes dar galim rinktis, kaip į tai reaguoti: su baime arba su sąmoningumu, su panika arba su nauju požiūriu. Vienas el. laiškas atleido žmones, tai gal kitas privers mus permąstyti visą darbo prasmę.