Pasaulio salos milžinės, kuriose pradingtų visa Lietuva: kodėl Australija neatsidūrė tarp jų?

Lenkijos plotas siekia 312 679 km² ir dažnai naudojamas kaip patogi atskaitos sistema geografiniuose palyginimuose. Pasaulio mastu egzistuoja kelios salos, kurios ne tik gerokai ją pranoksta pagal užimamą teritoriją, bet ir sudaro savotiškus „mikropasaulius“ – su savita klimato dinamika, biologine įvairove ir socialine raida.

Didžiausia pasaulio sala yra Grenlandija, užimanti apie 2 166 000 km². Tai beveik septyniskart didesnis plotas nei Lenkijos teritorija. Danijos mokslinės institucijos, tarp jų ir Danish Meteorological Institute, jau dešimtmečius stebi Grenlandijos kontūrus ir sausumos plotą. 2024–2025 metų duomenys rodo, kad nors ledynas čia tirpsta vis sparčiau, reali sausumos teritorija išlieka stabili. Pokyčiai daugiausia vyksta ledo sluoksnio storiuje ir tūryje, ką aiškiai patvirtino palydoviniai tyrimai, vykdyti ArcticDEM projekto rėmuose (Polar Geospatial Center, University of Minnesota).

Grenlandija – vienas rečiausiai apgyventų Žemės regionų. 2025 metų duomenimis, čia gyvena apie 55–57 tūkstančiai žmonių, tad gyventojų tankis tesiekia maždaug 0,026 žmogaus 1 km². Tai – gyventojų skaičiumi nedidelio miesto lygio bendruomenė. Didžiausias gyvenamasis centras yra sostinė Nuuk, kurioje gyvena apie trečdalis visų šalies gyventojų.

Didžiąją dalį salos gyventojų sudaro grenlandų inuitai, vadinami ir Kalaallisut – jie sudaro apie 88 % visos populiacijos. Jų kalba, kultūra ir tradicijos yra šiuolaikinės Grenlandijos tapatybės pagrindas. Likusius maždaug 12 % sudaro žmonės, gimę už Grenlandijos ribų – daugiausia danai ir kiti europiečiai, dirbantys valstybinėse institucijose, švietimo, medicinos sektoriuje ar moksliniuose projektuose. Nors dalis inučių gyvenimo būdo aspektų išliko tradiciniai, šiandien Grenlandija – moderni visuomenė su išvystyta infrastruktūra, švietimu ir viešosiomis paslaugomis. Oficiali kalba yra grenlandų, kasdienybėje plačiai vartojama ir danų kalba.

Antroji pagal dydį pasaulio sala – Naujoji Gvinėja. Jos plotas siekia 785 753 km², tai yra daugiau nei dvigubai daugiau už Lenkijos teritoriją. Salą iš viso gyvena apie 15 milijonų žmonių – maždaug 10 milijonų jų gyvena Papua Naujojoje Gvinėjoje, o likusieji – Indonezijos provincijose Papua ir Pietų Papua. Naujoji Gvinėja išsiskiria nepaprasta gamtine įvairove, kuri susiformavo dėl tektoninių jėgų sąveikos ir drėgno tropinio klimato.

Sala pasižymi atšiauriomis, sunkiai prieinamomis kalnų grandinėmis, kuriose gausu viršūnių, perkopiančių 4 000 m virš jūros lygio. Viena žymiausių – Mount Wilhelm masyvas. Šios kalnų sistemos per tūkstančius metų veikė kaip natūralios barjeros, lėmusios tiek žmonių bendruomenių, tiek ištisų ekosistemų izoliaciją. Dėl to čia susiformavo nepaprasta kultūrinė įvairovė: Naujojoje Gvinėjoje vartojama daugiau kaip 800 kalbų, o daugelis etninių grupių iki šiol išlaikė tradicijas, menkai paliestas išorinių įtakų.

Panaši situacija ir gamtoje. Tankūs drėgnieji atogrąžų miškai, pelkėtos žemumos ir kalnų slėniai slepią daugybę unikalių augalų ir gyvūnų rūšių, kurių nemaža dalis aptinkama tik šioje saloje. Mokslininkai pabrėžia, kad tai – viena iš nedaugelio Žemės vietų, kur evoliucijos procesus galima stebėti beveik „gyvai“. 2024–2025 metais paskelbti atradimai tėra nedidelė platesnio vaizdo dalis – reguliariai aptinkamos naujos varliagyvių, vabzdžių rūšys, o nemaža salos dalis vis dar menkai ištirta. Tuo pat metu Naujoji Gvinėja susiduria su miškų kirtimo ir gavybos pramonės keliamomis problemomis, kurios gali rimtai pakenkti šios salos biologinei įvairovei.

Trečioje vietoje pagal dydį yra Borneo – sala, kurios plotas siekia 748 168 km². Administraciniu požiūriu ji padalinta tarp Indonezijos, Malezijos ir Brunėjaus ir laikoma viena svarbiausių gamtiniu požiūriu teritorijų visoje Pietryčių Azijoje. Geografiškai įdomu tai, kad tai – vienintelė tokio dydžio sala pasaulyje, kur viename taške susikerta trijų valstybių sienos. Šis taškas yra atokioje, kalnuotoje vietovėje, ties Indonezijos Kalimantano ir Malezijos Saravako siena.

Borneo atogrąžų miškai yra vieni seniausių pasaulyje – jų amžius vertinamas daugiau kaip 130 milijonų metų, tad jie laikomi senesniais net už Amazonės miškus. Šie senoviniai džiunglių masyvai, dengiantys didelę salos dalį, yra savotiškas gyvosios gamtos archyvas: jie išgyveno ledynmečius, klimato pokyčius ir tektoninius judesius, todėl šiandien laikomi vienais stabiliausių ekosistemų planetoje.

Šių miškų pavėsyje per šimtmečius formavosi vietos bendruomenės, tokios kaip dajakai ar penanai, kurių tradicinis gyvenimo būdas yra glaudžiai susijęs su atogrąžų gamtos ritmu. Borneo taip pat yra intensyvių mokslinių tyrimų erdvė: čia aptiktos vienos mažiausių varlių rūšių pasaulyje ir išskirtinės mėsėdės augalų Nepenthes rūšys, prisitaikiusios augti nederlinguose kalnų dirvožemiuose. Sala yra namai ir daugybei kitų endeminių rūšių – bornejiniams orangutanams, nosinėms beždžionėms, šimtams unikalių augalų.

Tačiau 2025 metų Global Forest Watch ataskaita rodo, kad Borneo patiria didelį ūkinės veiklos spaudimą. Plintančios aliejinių palmių plantacijos, miškų kirtimas ir anglies bei metalų rūdų gavyba lemia spartų aplinkos nykimą. Nepaisant to, Borneo vis dar išlieka vienu svarbiausių pasaulio biologinės įvairovės bastionų, o gamtosaugos iniciatyvos – orangutanų rezervatų kūrimas, miškų atkūrimo projektai – tampa vis reikšmingesnės.

Kitos salos, didesnės už Lenkiją

Prie salų, plotu viršijančių Lenkiją, priskiriamos ir šios teritorijos: Madagaskaras (587 041 km²), Bafino žemė (507 451 km²) bei Sumatra (473 066 km²). Visos jos atstovauja skirtingiems gamtinės aplinkos tipams ir evoliuciniams scenarijams.

Madagaskaras, nuo Afrikos žemyno atsiskyręs maždaug prieš 88 milijonus metų, dažnai vadinamas milžiniška „evoliucijos laboratorija“ – daugiau nei 90 % salos augalų ir gyvūnų rūšių neaptinkamos niekur kitur pasaulyje. Tai viena unikaliausių biologinės įvairovės teritorijų planetoje.

Bafino žemė, priklausanti Kanados Arkties salynui, – tai atšiauri fjordų, ledynų ir tundros žemė. Joje gyvena daugiausia inuitų bendruomenės, kurių tradicinis gyvenimo būdas glaudžiai susijęs su arktine gamta ir jos ištekliais.

Sumatra išsidėsčiusi vienoje seismiškai aktyviausių Žemės sričių. 2024–2025 metais čia esantys Sinabung ir Marapi ugnikalniai demonstravo sustiprėjusią veiklą, primindami, kad salos gyvenimą nuolat veikia tektoniniai procesai ir su jais susijusi rizika.

Kodėl Australija nelaikoma didžiausia pasaulio sala?

Australija – didžiulė, nuo kitų žemynų atitolusi sausumos masė pietų pusrutulyje, iš visų pusių skalaujama vandenyno. Natūraliai kyla klausimas: jei ji yra visiškai apsupta vandens, kodėl Australija nelaikoma sala? Juolab kad jos plotas – 7 692 024 km² – keliskart viršija Grenlandijos, įprastai laikomos didžiausia pasaulio sala, teritoriją. Jei žiūrėtume vien tik į skaičius, Australija be vargo užimtų pirmą vietą bet kuriame salų dydžio reitinge.

Tačiau fizinė geografija remiasi ne intuicija, o tiksliais moksliniais kriterijais. Kontinentas – tai ne vien didelis virš vandens iškilusios sausumos plotas. Visų pirma tai atskira geologinė vienetas su savita tektonine istorija, specifine Žemės plutos sandara ir savarankiška padėtimi litosferos plokštėje.

Australija atitinka visus šiuos kriterijus. Ji visa yra įsikūrusi ant atskiros Australijos plokštės, kurios ribos, judėjimo greitis ir sąveika su kaimyninėmis – Ramiojo vandenyno, Indijos ir Antarktidos – plokštėmis yra išsamiai ištirti nuo XX a. antrosios pusės. Ši tektoninė savarankiškumo savybė ir yra pagrindinis skirtumas tarp Australijos ir didžiausių pasaulio salų, kurios paprastai yra didesnės plokštės dalis arba jos periferinis pratęsimas.

Tai reiškia, kad Australija nėra „nukritusi nuo žemyno sala“ – ji pati yra žemynas. Jos geologinė istorija siekia šimtus milijonų metų, kai ji buvo superžemyno Gondvanos dalis. Vėliau vykę skilimo procesai, kontinentų slinktis ir izoliacija nulėmė atskiro žemyno susiformavimą, kuris dešimtis milijonų metų vystėsi beveik visiškai atskirtas nuo kitų sausumos masių. Dėl šios ilgos izoliuotos raidos Australija pasižymi itin savita flora ir fauna, kurios daugelis rūšių neturi artimų atitikmenų kituose žemynuose.