Prasideda nerimą keliančios „Zapad 2025“ pratybos: atskleista, ką slepia ir kaip ruošiasi mūsų kariuomenė

Nuosekliai, tyliai, bet aiškiai. Lietuvos miškuose ir aerodromuose vis daugiau uniformuotų žmonių, dundesys treniruotėse tampa ne fonas, o kasdienybė. Visa tai turi priežastį, nes mūsų rytiniuose pašaliuose telkiami tūkstančiai karių, o atmosfera sausakimša geopolitinio elektros krūvio. 

Ir vis dėlto, šiuo metu realaus puolimo tikimybė vertinama kaip nedidelė. Rusijos ir Baltarusijos rengiamų „Zapad 2025“ pratybų tikslas yra savo galios demonstravimas Vakarams. 

Kalbama apie maždaug 30 tūkst. karių, kurių pagrindinis kontingentas telkiamas visai šalia Lietuvos. Iki 8000 jų bus Baltarusijoje, o dar apie 4000 renkasi Kaliningrade. Tokie skaičiai rodo ne tik treniruotes. 

Tai galios demonstravimas, signalas Vakarams, bandymas išlaikyti įtampą aukštumoje. Būtent todėl stebime ne tik faktus, bet ir ketinimus, teigiama Lietuvos kariuomenės pranešime. Šiandien akivaizdu, kad norima parodyti jėgą, testuoti kaimynų nervus, sukelti emocinį diskomfortą. 

Ir nors kiekviena nauja žinutė apie karių judėjimą kelia klausimų, viena išlieka nepakitę – Rusijos sausumos pajėgų telkimo prie mūsų sienos nefiksuojama. Tai reikšmingas faktas, rodantis, jog reali grėsmė puolimui išlieka maža. Bent kol kas.

Treniruotė, kuri niekada nesibaigia

Lietuvoje šiuo metu vyksta intensyvūs mokymai „Perkūno Griausmas 2025“. Rugsėjo – spalio mėnesiais per juos prasisuks 17 tūkst. karių. Šiuo metu jau treniruojasi virš 3 000 karių, nuo lietuvių kariuomenės iki sąjungininkų.

Pavyzdžiui, „Inžinierių griausmo“ metu Lietuvos ir užsienio karo inžinieriai treniruojasi teikti paramą pėstininkams, tuo metu „Didysis Erelis“ – tai Bundesvero 37-osios brigados perdislokavimo į Lietuvą pratybos. 

Kitaip tariant, Vokietija ne tik žodžiais, bet ir veiksmais rodo, kad pasiruošusi reaguoti. Tuo pat metu Pabradėje vyksta „Geležinis kumštis“, kur JAV atakos sraigtasparniai praktikuoja kovinius šaudymus. 

Yra ir pratybų, apie kurias viešai nekalbama, jos lieka riboto prieinamumo, tačiau ten treniruojami konkretūs mūsų pajėgumai.

Visa rytinė NATO pusė šiuo metu gyvena tuo pačiu ritmu, manevruoja per 40 tūkst. karių. Kiekvienas jų žingsnis, kiekviena simuliacija rodo, kad Aljansas ne tik stebi, bet ir juda.

Ne tik treniruotės, bet ir realūs veiksmai

Gynyba – tai ne tik mokymai. Kartu su jais vykdomi realūs veiksmai: Lietuvoje šiuo metu budi Ispanijos ir Vengrijos naikintuvai, vykdantys NATO oro policijos misiją. Be to, pasienyje su Baltarusija veikia trumpojo nuotolio oro gynybos vienetai, o šalyje šiuo metu dislokuota per 4 000 sąjungininkų karių.

Tęsiamas ir ilgalaikis sienos fortifikavimas, jau paruošta arba užblokuota per 20 svarbių, bet šiuo metu nenaudojamų priėjimo kelių iš Baltarusijos ar Rusijos pusės. Tai tylus, bet labai konkretus darbas.

Visa tai reiškia, kad reaguojama ne į emocijas, o į rizikas. Nes jei priešo ketinimų perskaityti nepavyksta, vadovaujamasi savo logika - budėti, treniruotis, stiprinti pajėgumus.

Ne geležinis kupolas, bet tvirta valia

Kariškiai neslepia, kad oro gynyba nėra neperšaunama siena. Dronai gali būti pastebėti ir numušti, bet kartais ir nepastebimi. Gali paveikti debesuotumas, radarų kampai, manevrai. Niekas nėra apsaugotas šimtu proc. ir tai ne silpnumas, tai realybė. 

Su ja susiduria visos šalys, įskaitant ir Lietuvą. Tačiau svarbiausia tai, kad kariuomenė ir sąjungininkai nemiega. Taip, signalų trikdžiai, dronų pasirodymai, sienos pažeidimai tampa dažnesni – tai ir pratybų, ir karo Ukrainoje pasekmė. 

Bet mūsų atsakas lieka toks pat - ramus pasirengimas. Šis laikotarpis nėra ramybės metas, bet ir ne panikos metas. Kol agresorius lieka įklimpęs Ukrainoje, o mūsų pačių gynyba stiprėja, tiesioginis puolimas per Lietuvą lieka mažai tikėtinas. Tačiau atsipalaiduoti dabar tikrai ne laikas.

Nematomas darbas užtikrina matomą saugumą

Nuo 1990 metų kariuomenės misija išlieka nepakitusi – ruoštis blogiausiam. Šiandien tam turime daugiau priemonių, daugiau sąjungininkų, daugiau ryžto.

Dėl to, kai virš galvos praskrenda sraigtasparnis ar miškuose aidu nuaidi šūviai ir tai nėra priežastis sunerimti. Tai ženklas, kad kažkas dirba tam, jog visiems mums būtų ramiau.