Vokietijoje aptiktas paslaptingas keltų valdovo kapas: radiniai nustebino archeologus

XX a. dešimtajame dešimtmetyje vykdyti kasinėjimai atskleidė įspūdingą kompleksą: galingą įtvirtintą gyvenvietę – vadinamąjį oppidum – ir tris milžiniškus pilkapius, supiltus šio komplekso papėdėje. Jų mastas rodė, kad čia gyveno tikra elito bendruomenė. Tai vienas iš nepaprasčiausių ankstyvosios geležies amžiaus „karališkųjų“ radinių Vidurio Europoje.

Kapavietė, pilna aukso ir ginklų

Didžiausia sensacija archeologų laukė viename iš pilkapių. Centrinėje laidojimo kameroje rasti suaugusio vyro palaikai. Juos supantys radiniai nepaliko abejonių dėl šio asmens statuso.

Labiausiai akį traukė masyvus auksinis kaklo žiedas – torkvesas, sveriantis daugiau kaip 200 gramų. Keltų pasaulyje tokie papuošalai buvo valdžios ir aukščiausios padėties simbolis, rezervuotas tik iškiliausiems vadams. Greta šio papuošalo aptikta ir ginklų: geležinis kalavijas makštyse, skydų fragmentai, taip pat keletas puošnių segių – fibulų.

Šis įkapių rinkinys – tipiškas vėlyvojo la Teno laikotarpio keltų aristokrato laidojimo inventorius. Atsižvelgiant į daiktų materialinę vertę ir simbolinę reikšmę, galima tvirtinti, jog palaidotas buvo ne paprastas karys. Greičiausiai tai buvo vietos valdovas arba genties vadas, kurį bendruomenė siekė išlydėti į pomirtinį pasaulį su ypatinga pagarba ir prabanga.

Akmens sargybinis su lapų karūna

Ne mažiau įdomus radinys laukė netoli pilkapio. Čia rastas iš smiltainio išskobtas akmeninis stabas, 186 centimetrų aukščio, vaizduojantis vyrą pilnoje kovinėje ekipuotėje. Ant jo galvos iškalta įmantri lapų pynė, primenanti savotišką karūną. Ant kaklo puikuojasi toks pat torkvesas, koks aptiktas kapavietėje, rankose jis laiko skydą ir kalaviją.

Vien jau toks monumentalaus masto skulptūros egzistavimas yra išskirtinis reiškinys, nes keltai itin retai palikdavo natūralaus dydžio akmeninius atvaizdus. Dar labiau intriguoja atradimo aplinkybės: statula buvo rasta užkasta veidu į žemę. Tai veikiau atrodo kaip sąmoningas, apeiginis veiksmas, o ne atsitiktinis sugriovimas.
 

Tyrinėtojai spėja, kad taip galėjo būti simboliškai „panaikintas“ valdovo atvaizdas – galbūt pasikeitus dinastijai, politinei santvarkai ar religiniams įsitikinimams. Tokia sąmoninga skulptūros „užkasimo“ praktika galėjo reikšti senojo kulto užbaigimą ir naujos tvarkos įtvirtinimą.

Paslaptingas gyvenvietės apleidimas

Glaubergas kaip klestintis valdžios centras egzistavo gana trumpai. Apie 400 m. pr. Kr. ši vieta buvo apleista. Tikslios priežastys iki šiol neaiškios ir, ko gero, niekada nebus žinomos visiškai tiksliai, tačiau mokslininkai išskiria kelias labiausiai tikėtinas versijas.

Pirmoji – galimi klimato pokyčiai, galėję pabloginti žemdirbystės sąlygas Wetterau slėnyje. Antroji, daugeliui tyrėjų atrodanti labiau tikėtina, – pasikeitę pagrindiniai prekybiniai keliai. Jei naujos prekybos magistralės aplenkė Glaubergą, vietovė galėjo netekti ekonominės galios, turto ir politinės įtakos.

Taip, kaip neretai nutinka istorijoje, pakako kelių išorinių veiksnių, kad maždaug šimtmetį klestėjęs keltų valdžios centras prarastų reikšmę ir būtų pamirštas. Nors ilgainiui šią vietą užgožė laikas, šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai Glaubergą vėl iškėlė į mokslo ir visuomenės dėmesio centrą.

Šiandien Glaubergo radiniai – tai neįkainojamas šaltinis, padedantis geriau suprasti ankstyvosios geležies amžiaus keltų visuomeninę struktūrą, meną ir religinius įsitikinimus. Auksinis torkvesas, ginklai ir akmeninis „valdovas“ byloja apie pasaulį, kuriame galia, prestižas ir sakralumas buvo neatskiriamai susiję.