Vokietijos gynybos ateitis atsidūrė Kinijos rankose: be retųjų žemių metalų planai gali subyrėti

Ekspertai perspėja kad jeigu Kinija apribotų žaliavų eksportą arba smarkiai padidintų kainas Vokietijos gynybos pramonės plėtra galėtų žlugti. Tokias abejones išsakė ir Chemnico technikos universiteto specialistas Jakobas Kullikas kuris pabrėžė jog be stabilaus tiekimo neįmanoma įgyvendinti jokios ilgalaikės karinės modernizacijos.

Planas iki 2029 metų numato kad Vokietija skirs gynybai net kelis šimtus milijardų eurų. Tai reiškia didžiulį pokytį palyginti su ankstesne politika kai ilgą laiką buvo stengiamasi riboti išlaidas ir vengti atviros diskusijos apie karinės galios plėtrą. Dabar numatoma kad gynybos biudžetas sieks apie 3,5 procento bendrojo vidaus produkto. Vien tik 2025 metais ši suma turėtų būti 86 milijardai eurų o vėliau ji augs dar labiau.

Dalį šio finansavimo sudarys paskolų programa kurios dydis siekia 400 milijardų eurų. Šios lėšos jau pradėtos naudoti. Užsakymai dėl šarvuotosios technikos gamybos skaičiuojami tūkstančiais, o raketų bei šaudmenų gamyba spartinama. Didžiosios ginklų gamybos įmonės investuoja į gamyklų atnaujinimą ir senų gamybos linijų atgaivinimą tikėdamosi kad karinė pramonė atgaus savo svarbą panašiai kaip šaltojo karo laikotarpiu.

Retųjų žemių metalų dilema

Vis dėlto šiuos planus gali sugriauti priklausomybė nuo retųjų žemių metalų. Tai tokie elementai kaip neodimis, disprosis, volframas, grafitas ar titanas. Be jų negalima pagaminti šiuolaikinių radarų, raketų stabilizatorių, termovizorių, dronų ar šarvų pramušančių sviedinių. Europos pramonė 95 procentus šių žaliavų importuoja, o Vokietijoje beveik nėra jų perdirbimo infrastruktūros.

Kinija šioje srityje turi didžiausią pranašumą, nes kontroliuoja daugiau nei pusę visų pasaulinių perdirbimo procesų, o kai kurių itin svarbių elementų atžvilgiu net iki 86 procentų. Pavyzdžiui, Vokietijos koncernas „Rheinmetall“ naudoja volframo šerdis tankų amunicijos gamyboje todėl bet koks tiekimo sutrikimas turėtų rimtų pasekmių.

Pekinas gali sustabdyti planus vienu sprendimu

Kinija jau riboja kai kurių žaliavų eksportą į Vakarų gynybos įmones. Tai lemia gamybos vėlavimus bei didina kainas. Net jeigu Pekinas ir nepriimtų drastiškų apribojimų, pati priklausomybė nuo jo išteklių yra pavojinga. Visi Europos partneriai tokie kaip Prancūzija, Ispanija ar Jungtinė Karalystė taip pat naudoja tas pačias tiekimo grandines kurios galų gale veda į Kiniją.

Europos Sąjunga yra priėmusi vadinamąjį kritinių žaliavų įstatymą tačiau jo įgyvendinimui trūksta bendro koordinavimo. Nėra institucijos kuri užtikrintų vienodą politiką todėl kiekviena valstybė narė pati sprendžia kaip užsitikrinti prieigą prie šių išteklių. Kitaip nei dujų ar naftos atžvilgiu Europos valstybės neturi sukaupusios strateginių atsargų todėl krizės atveju būtų pažeidžiamos.

Vidaus ištekliai ir politinės kliūtys

Politikė Vanessa Zobel iš Vokietijos krikščionių demokratų partijos pabrėžia kad norint turėti patikimą karinę atgrasymo sistemą būtina turėti užtikrintus tiekimo šaltinius. Ji pasisako už nacionalinių rezervų kūrimą tačiau tai laikina priemonė. Pasak jos ilgalaikė išeitis yra struktūriniai pokyčiai ir vidaus išteklių panaudojimas.

Vokietija turi neišnaudotų ličio telkinių tačiau visuomenėje ir politikoje kyla didelis pasipriešinimas vietinei kasybai. V. Zobel ragina atsisakyti tokio požiūrio jeigu šalis nori turėti atsparią gynybos pramonę. Tai reiškia kad reikia ne tik pasikliauti rinka bet ir pradėti veikti kaip geopolitinis žaidėjas. Anot jos, vadinamasis istorinis lūžio momentas kuris įvyko po Rusijos invazijos į Ukrainą turi atsispindėti ir Vokietijos strateginiame mąstyme.

Vokietijos siekis tapti stipriausia karine galia Europoje yra grandiozinis projektas reikalaujantis milžiniškų lėšų ir technologinių išteklių. Tačiau pagrindinė kliūtis yra priklausomybė nuo Kinijos kuri savo sprendimais gali daryti didelę įtaką tiekimo grandinėms. Jei Berlynas neras būdų užsitikrinti patikimų žaliavų šaltinių net ir didžiausios investicijos gali nepadėti. Todėl artimiausiais metais šalies politinei vadovybei teks spręsti sudėtingą klausimą kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp ambicijų ir realių galimybių.