Eksperimentinė opera: unikali postmodernistinė opera iškėlė kartelę modernaus meno standartams

Netradiciniai muzikiniai sprendimai, kai operos muzikiniu takeliu tampa realiu laiku užrašoma kardiograma, o, be tradicinių instrumentų, muzikinė partija atliekama ir iš medicininių prietaisų sukonstruotu homofonu (kūrėjas Valdas Narkevičius), glamžomo, plėšomo popieriaus garsais, sujaudinanti iki sukrėtimo vaizdo, garso, pojūčių ir patyrimų dermė – toks buvo šis tradicinio muzikinio kūrinio rėmus peržengiantis spektaklis. 

Jau pravėrę pastato, kuriame vyko intraOpera, duris, žiūrovai tapo veiksmo dalyviais – apsirengę raudonais chalatais, jie virto raudonaisiais kraujo kūneliais, pakviestais pasivaikščioti po žmogaus kūną ir kartu reflektuoti sudėtingą šio pasaulio realybę.

IntraOpera sukurta pagal chirurgo ir rašytojo Gasparo Aleksos futuristinį romaną „Eriukėlis stiklo ragais“, kuriame iškeliama idėja apie kelionę į žmogaus kūno vidų. Romano herojai, ateities laikų chirurgai, operoje tampa homonautais, galinčiais keliauti ligoto žmogaus arterijų ir venų upėmis, prasibrauti į organų ląstelių, tarkime, neuronų, vidų ir taip atkurti pažeistas funkcijas.

IntraOPeros veiksmo intrigos esmė tokia: senasis žmogus Fagandras (aktorius Saulius Čėpla) ir jo žmona, klonuotoji Adomė (aktorė Inga Filipovič), augina dvi kūdikių augyklose klonuotas dukras. Fagandras įsigeidžia susilaukti įsčiose pradėto ir užauginto sūnaus. Įvyksta tragedija – Adomė tampa neįgalia rople. Homonautas Fagandras, siekdamas ją išgydyti, leidžiasi į žmonos kūną, bet net klonuotoje visuomenėje atkurti buvusio kūno neįmanoma. Tačiau Fagandras sutinka belytę Rafaelę-dievą RA, kuris pažadina naują realybę ir gyvybės formų suvokimą.

IntraOperos dalyviai keliavo per įvairius kūno ir psichikos aspektus atkuriančias muzikos erdves, vadovaudamiesi žemėlapiu-instrukcija. Žengdami žmogaus anatominiu kraujotakos modeliu virtusiu pastato koridoriumi, kuriam scenografiją sukūrė tarpdisciplininio meno kūrėjai Danas ir Vilma Aleksos, jie buvo pakviesti patirti žmogaus kūną per fizinę, emocinę, mąstymo-kognityvinę ir socialinę prizmę.

Fizinėje erdvėje buvo galima išgyventi, kaip realiuoju laiku plaka muzikos intrumentais ir objektais įgarsinta Adomės širdis.

Emocijų erdvėje žiūrovus pasitiko „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuota šokių trupė „Ulna“. Į meninį veiksmą įsitraukė akla mergina ir jaunuolis, turintis intelekto negalią. Šokant popieriaus skleidžiami garsai tarytum švelni muzika kūrė garsinius emocijų žemėlapius.

Mąstymo erdvėje žiūrovai buvo pakviesti įsitraukti į kognityvinių kortelių žaidimą (jį sukūrė Aplinkos patyrimo ansamblis „APA“ (Mingailė Samėnaitė, Agnė Svilienė, Diana Golubovska, Krzysztov Skoczyk, Jausmė Stonkutė, Larisa Liubomirova) kartu su socialiai pažeidžiamų grupių atstovais ir keliais „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota režisiere ir dailininke Saule Degutyte („Stalo teatras“). Operos kūrėjai pakvietė stebėti, kaip garsą į vaizdą perkelia skirtingų patirčių žmonės. Operuojant skirtingais aukščio, artikuliacijos, dinamikos, tempo-ritmo parametrais kuriamos muzikinės struktūros įtraukė savo originalumu ir autentišku skambesiu. Atkurti garsiniai modusai tuo pat metu buvo transfomuojami į projektoriumi kuriamuos „gyvus“ paveikslus.

Socialinėje-futuristinėje erdvėje žiūrovai buvo pakviesti įsijungti į pirmapradį bendruomeninį muzikinį veiksmą, vadovaujamą perkusijos meistro Dalius Naujokaitis-Naujo, specialiai šiam pasirodymui atvykusio iš Niujorko, kuris savo intensyvumu ir daugiasluoksniškumu vedė link transcendencinių pojūčių.

Keliaujant žmogaus kūnu tapusiu pastatu žiūrovų laukė realybės stotelės, kuriose skirtingų patirčių žmonės dalijosi savo skaudžiomis, gyvenimą pakeitusiomis, tačiau dovanojančiomis viltį istorijomis. „Man tokie projektai reikalingi kaip oras, kaip vanduo, aš čia atsigaunu, atgyju“, - pasakojo dėl traumos kojų netekusi Irena Žemaitienė.

Postmodernistiniam muzikiniam vyksmui foną kūrė arfa, trombonai, kanklės, širdies bei kraujagyslių skleidžiami garsai, jau minėtas homofonas, medicinos prietaisų ir įrankių skleidžiami garsai, įvairių faktūrų popieriaus šiugždėjimas. Muzikinį tinklelį papildė šiuolaikinis šokio, lazerio projekcijomis kuriami spalviniai efektai, projektoriumi kuriami vaizdai.

Kurdama šiuolaikinę operą kompozitorė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Snieguolė Dikčiūtė naudojo įvairias XX a. komponavimo technikas, kurios yra atviros improvizaciškumui ir įgalina autentišką meninę raišką, sudaro galimybes atverti kūrybines galimybes visiems, nepaisant jų fizinių galimybių. Tuo pat metu S. Dikčiūtė (kuri yra ir LMTA doktorantė) tyrė, kaip veikiami meno keičiasi atlikėjų biologiniai širdies, kraujotakos ir mąstymo parametrai.

„Mane sukrėtė iki širdies gelmių, perkeitė, dar reikės laiko, kad suvokčiau, kas įvyko“, - po renginio sakė aktorė, teatro terapeutė Monika Bičiūnaitė, atkartodama daugelio šiame vyksme dalyvavusių žiūrovų mintis.

Šiam eksperimentiniam reginiui jo idėjos autorė ir įgyvendintoja kompozitorė S. Dikčiūtė pasitelkė visą būrį žinomų kūrėjų – muzikantų, šokėjų, aktorių, viską į vientisą audinį sujungė režisierius Saulius Čėpla. Homofonais grojo Glazgo Karališkosios konservatorijos absolventai – Kornelijus Pukinskis (Ėriukėlis) ir Dominykas Snarskis. Tromb(on)ai – Jovaras Šiekštelė, Paulius Balčytis. Arfa – Viktorija Smailytė. Veiksme dalyvavo aktoriai ir dainininkai Giedrė Genutaitytė, Rasa Kulytė-Polini, Jausmė – Elena Stonkutė. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Muzikinio teatro trupė MTT – Irena Žemaitienė, Danielius Jurevičius, Larisa Liubomirova, Kazimieras Stičynskis.

Medicininiais klausimais konsultavo intervencinis kardiologas Petras Navickas ir medicininės įrangos kūrėjas Žilvinas Jančoras.

Projekto organizatoriai – Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Stalo teatras. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra, Lietuvos mokslų taryba, medicininės įrangos gamintoja UAB „Zive“, Senjorų Avilys, Topo centras.