Net neįtariate, kokie grybai auga miestuose: pasakė, kokius grybus galima rinkti tiesiog miesto parke ir ko vengti

Parkai, sodai, netgi pakelės ar kiemai tampa vietomis, kuriose galima rasti valgomų ir įdomių grybų. Vis daugiau žmonių pastebi, kad net vaikščiodami miesto parkuose po lietaus aptinka nepažįstamus grybus. 

Kartais tai būna dekoratyviniai, kartais – valgomi egzemplioriai, o kartais net ir pavojingi nuodingi grybai. Miesto grybų pasaulis yra daug įvairesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir svarbiausia, kad jie auga visai šalia mūsų, todėl reikia tik atidesnio žvilgsnio.

Šiandien pažvelgsime, kokios grybų rūšys dažniausiai aptinkamos miesto aplinkoje – parkuose, soduose, skveruose ir net gyventojų kiemuose. Taip pat aptarsime, kurie iš jų tinkami vartoti, o kurių geriau nė neliesti.

Miesto pievagrybiai – pažįstami, bet reikalaujantys atsargumo

Vienas dažniausiai mieste randamų grybų – tai pievagrybiai. Jie gali augti pievose, vejos pakraščiuose, parkuose, net prie kapinių ar gyvenamųjų namų. Dažniausiai pastebimi vėlyvą vasarą ir rudenį, ypač po lietaus. 

Nors kai kurie pievagrybių atstovai puikiai tinka vartoti, pavyzdžiui, pievinis pievagrybis, tačiau kai kurie jų giminaičiai yra nuodingi.

Svarbu nepainioti pievagrybių su žalsvąja musmire, kurios jauni vaisiakūniai vizualiai gali būti labai panašūs. Būtent todėl miesto gyventojams, norintiems rinkti pievagrybius, rekomenduojama prieš tai gerai susipažinti su skiriamaisiais požymiais.

Pievagrybiams būdinga rausva ar ruda lakštelių spalva, o žalsvąja musmirė turi baltus lakštelius ir specifinį žalsvą atspalvį kepurėlės paviršiuje. Nors pievagrybiai miesto pievose atrodo labai viliojantys, griežta rūšių identifikacija – būtina.

Kelmučiai – kai seni medžiai tampa grybų namais

Miesto parkuose, soduose ar net senose alėjose galima dažnai aptikti kelmučių kolonijas. Jie auga ant senų, pūvančių medžių kamienų, kelmų ar šaknų liekanų. Šie grybai mėgsta drėgmę ir pavėsį, todėl rudenį jų galima rasti gausiai.

Kelmučiai yra valgomi grybai, tačiau, kaip ir dauguma grybų, turi savo nuodingų „dvynių“ – klaidinguosius kelmučius. Pastarieji, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašiai, yra nuodingi. Svarbus skirtumas – lakštelių spalva ir kvapas. 

Tikri kelmučiai turi baltus arba šviesius lakštelius, o klaidingieji – oranžinius ar gelsvus. Patyrę grybautojai žino, kad kelmučių skonis labai geras, tačiau jie turi būti kruopščiai termiškai apdoroti. Nepatyrusiems rinkėjams visgi rekomenduojama būti itin atsargiems.

Raudonviršiai ir lepšiai – netikėtas radinys mieste

Nors raudonviršiai ir lepšiai asocijuojasi su mišku, kartais jų galima sutikti ir miesto aplinkoje, ypač senesniuose soduose ar skveruose, kur auga beržai ar drebulės, jų pagrindiniai partneriai. 

Šie grybai auga simbiozėje su tam tikrais medžiais, tad jeigu parke gausu beržų, galima tikėtis ir šių vertingų grybų. Šios rūšys dažniausiai neturi nuodingų antrininkų, todėl yra gana saugios rinkti net ir mažiau patyrusiems grybautojams. 

Tačiau vis tiek svarbu įsitikinti, jog tikrai randate būtent raudonviršius ar lepšius, o ne kitus, mažiau žinomus grybus. Šiuos grybus mieste dažniausiai galima aptikti ankstyvą rudenį po drėgnų orų. Jie mėgsta purią dirvą, todėl senos miesto sodų pievos jiems tampa idealia augaviete.

Musmirės – pavojingi miesto gyventojai

Miesto parkuose ir soduose galima aptikti ir musmirių, tiek raudonųjų, tiek baltųjų. Raudonoji musmirė, nors ir nuodinga, dažniausiai atpažįstama dėl savo ryškios raudonos kepurėlės su baltomis dėmelėmis. 

Kur kas pavojingesnė yra žalsvoji musmirė, kuri dažnai painiojama su valgomu pievagrybiu. Šie grybai auga tiek miškingose miesto dalyse, tiek ir tiesiog po pavieniais medžiais. Kadangi jų toksinai gali būti mirtini, jokiu būdu nereikėtų jų rinkti ar bandyti ragauti. 

Šios rūšys primena, kad net mieste grybavimas turi būti atsakingas ir gerai informuotas.

Dregmenukai, mėšlagrybiai ir kiti „miesto grybukai“

Miesto veja, komposto krūva ar net žemės pakraščiai po gyvatvorėmis gali tapti namais įvairioms smulkioms grybų rūšims. Vienos iš jų – dregmenukai, mėšlagrybiai, plaušamėgiai. Dalis jų – nevalgomi, kiti yra menkaverčiai, tačiau kai kurie naudojami net kulinarijoje.

Pavyzdžiui, paprastieji mėšlagrybiai, dar vadinami inkstais, kartais vartojami jauni, kol dar kepurėlė balta. Visgi čia vėl būtina itin gera rūšių atpažinimo praktika, o kai kurie panašūs grybai gali būti nuodingi.

Grybavimas mieste smagu

Miesto aplinkoje grybavimas gali būti puikus laisvalaikio užsiėmimas, leidžiantis pažinti gamtą net neišeinant iš miesto ribų. Tačiau būtina visada prisiminti, kad net ir mieste egzistuoja nuodingi grybai, o neteisingai atpažinta rūšis gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

Prieš imantis grybavimo miesto aplinkoje verta pasikonsultuoti su grybų pažinimo specialistais, naudotis patikimais grybų vadovais ar net mobiliosiomis atpažinimo programėlėmis, tačiau jų rekomendacijas visada tikrinti kelis kartus.