Šiuolaikiniai muziejai tampa tikromis pramogų arenomis: juokas, technologijos ir net naktinės medžioklės

Tačiau šiuolaikinis muziejus – visai kitas pasaulis. Kai kurie vis dar mano, kad muziejus skirtas tik išmanantiems, tarsi tai būtų vieta, kur reikia specialaus išsilavinimo ar išankstinių žinių. Tokie stereotipai lėtai, bet užtikrintai traukiasi į paraštes. 

Dabar muziejai ne tik šviečia – jie linksmina, įtraukia, netgi kviečia žaisti. Ir tai ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad būtent per malonumą ir įsitraukimą žinios įsitvirtina ilgam. 

Net patys nuobodžiausi, iš pirmo žvilgsnio, eksponatai gali prakalbinti lankytoją, jei pateikiami tinkamu būdu, su šypsena, nuostaba ar net netikėtu efektu.

Modernus požiūris į senas vertybes

Nūdienos muziejai išsikraustė iš sustingusio laiko. Jie tapo gyvi, interaktyvūs, technologijomis praturtinti centrai. Vietoj lentelių su smulkiu šriftu – ekranai, garsai, judesiai. Dabar lankytojas ne tik stebi – jis dalyvauja, liečia, kartais net žaidžia. 

Tokiu būdu muziejus tampa ne žinių perdavimo institucija, o patirties vieta. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lietuvoje puikiai žinomas MO muziejus sugeba net šiuolaikinio meno skeptikams įpūsti smalsumo. 

Parodose įrengiamos zonos, kuriose lankytojai gali patys kurti, fotografuotis, klausytis istorijų su ausinėmis ar naršyti parodų turinį planšetėse. Niekas neliepia stovėti penkias minutes prie kiekvieno paveikslo, čia svarbus emocinis kontaktas.

Užsienyje tokia kryptis dar labiau išvystyta. Tokijuje veikiantis „teamLab Borderless“ muziejus sulaukia milijonų lankytojų dėl vieno paprasto dalyko – jame nėra sienų. Tai interaktyvus menas, kuris reaguoja į žmogaus judesius, kuriame eksponatai „gyvena“ pagal lankytojo elgesį. 

Ar tai dar muziejus? Taip, tik labai šiuolaikiškas.

Edukacija per pramogą

Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl muziejai keičiasi yra vaikai. Šiandieniniai mažiausieji auga prisilietimo ekranų, greito tempo ir žaidybinių sprendimų pasaulyje. Jei nori juos sudominti, negali rodyti tik eksponato ir liepti stovėti gražiai. Jie nori išbandyti, išmokti, patirti.

Daug muziejų siūlo specialias programas vaikams: edukacinius užsiėmimus, interaktyvius žaidimus, ekskursijas su personažais. Kartais net „naktį muziejuje“ tipo renginius, kai vaikai miega tarp eksponatų ir ieško paslapčių su žibintuvėliais. Tokios patirtys tampa neišdildomos, o kartu ir puiki edukacijos forma.

Svarbiausia, kad ši linksmoji pusė nereiškia paviršutiniškumo. Priešingai – per žaidimą įmanoma įsisavinti sudėtingas temas. Pavyzdžiui, mokslo muziejuose vaikams siūloma „užkurti“ vulkaną ar valdyti robotą, o kartu paaiškinama, kaip veikia žemės pluta ar programavimas. Linksma? Be abejo. Vertinga? Ir dar kaip.

Suaugusieji irgi nori žaisti

Nebūkime naivūs, nes ne tik vaikams norisi linksmybių. Suaugusieji taip pat pavargsta nuo sausos informacijos ir ieško emocijos. Muziejai tai žino. Todėl organizuojamos teminės ekskursijos, kur lankytojai girdi ne tik datos, bet ir netikėtas istorijas, apie meilės romanus, nusikaltimus, paslaptis.

Be to, vis dažniau rengiami muziejų vakarėliai, atviri vakarai su muzika, vynu ar net gyvais pasirodymais. Tokie renginiai pritraukia žmones, kurie galbūt šiaip jau į muziejų neužsuktų. Ir štai – vieta, kuri atrodė „ne man“, tampa jauki, artima, net sava.

Technologijos čia taip pat daro savo darbą. Virtualios realybės akiniai, garsiniai gidai telefone, interaktyvūs žemėlapiai, visa tai padeda suaugusiam lankytojui ne tik sužinoti, bet ir pajausti, netgi pasijuokti ar nustebti. Tai visai kita muziejaus patirtis nei ta, kurią daugelis prisimena iš mokyklinių laikų.

Linksmybės – rimto turinio sąjungininkas

Svarbu suprasti, kad linksmas muziejus nereiškia neatsakingas. Šiuolaikinė muziejinė patirtis geba derinti turinį ir formą, kurti emocinį ryšį ir kartu išlaikyti informacinę vertę. Juokas, smalsumas, nuostaba – visa tai gali tapti vartais į gilesnį pažinimą.

Tai galioja ne tik meno ar istorijos muziejams, bet ir mokslo, technologijų, net karo tematikos erdvėms. Kur svarbu ne tik parodyti eksponatą, bet ir sukurti ryšį su lankytoju. Nes tik tada informacija išliks, įstrigs, privers susimąstyti.

Tad kitas kartas, kai svarstysi, ar verta eiti į muziejų – pagalvok kitaip. Tai nebėra tik tylos šventovė. Tai vieta, kur galima šypsotis, žaisti, o kartais ir sušukti „vau!“. Ir taip, muziejus gali būti linksmas. Pasirodo, net labai.