Vakaras be telefono ekrano: skamba kaip nuobodybė, bet tai gali tapti tavo geriausiu sprendimu

Per dieną gauname tiek daug vaizdų, žinučių, reklamų, kad vakare norisi kažko paprastesnio, šiltesnio, tikresnio. Telefonas, televizorius ar kompiuteris dažnai tampa numatytuoju pasirinkimu – jis nereikalauja pastangų, įjungus nieko nereikia galvoti. Bet ilgainiui tai ima sekinti. 

Tyliai kyla klausimas – ką veikti, kai nenori sėdėti prie ekrano, bet neturi aiškios alternatyvos? Gera žinia, kad tokių pasirinkimų yra daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Svarbiausia yra pakeisti nuostatą. Vakaras be ekranų nėra nuobodus ar tuščias. Priešingai, tai proga grįžti prie dalykų, kurie anksčiau džiugino, bet kažkur pasimetė tarp notifikacijų ir socialinių tinklų. Net jei pradžioje atrodo nepatogu ar neįprasta, būtent tokie vakarai tampa įsimintiniausi.

Grįžimas prie kūrybos – piešimas, rašymas, rankdarbiai

Kai atsisakai ekranų, rankos dažnai lieka be veiklos. Todėl kūrybiniai užsiėmimai gali tapti puikiu perėjimu. Nebūtina būti menininku, svarbiausia ne rezultatas, o procesas. Galima tiesiog piešti, spalvinti, rašyti dienoraštį, karpyti iš žurnalų, kurti koliažus ar net bandyti siuvinėti.

Kūryba ramina protą ir leidžia sulėtinti mintis. Ji nereikalauja jokio įvertinimo – gali piešti abstrakčiai, rašyti laiškus sau ar tiesiog dėlioti mintis ant popieriaus. Kai leidžiame sau būti netobuli, atsiranda daugiau džiaugsmo ir mažiau spaudimo.

Rankų užimtumas padeda atsitraukti nuo nuolatinio tikrinimo, kas ką parašė ar ką naujo pasidalino. Vietoje to, įsitraukimas į tai, ką pats kuri. Ir vakaras ima tekėti kitaip.

Judėjimas vietoje – šokis, tempimai ar pasivaikščiojimas

Jei vakare jauti įtampą, bet sporto klubo mintis nevilioja, yra paprastesnių sprendimų. Namuose galima šiek tiek pajudėti, lėtai prasitempti, padaryti keletą jogos pozų ar tiesiog paleisti mėgstamą muziką ir pašokti. Judesys nereikalauja griežto plano, svarbu, kad jis padėtų atsipalaiduoti.

O jei turi laiko ir galimybių – išeiti pasivaikščioti be tikslo. Ne dėl žingsnių, ne dėl kalorijų, o tiesiog pasivaikščioti. Įdomu, kiek mažai belikę tokių pasivaikščiojimų, kai nežiūrima į laikrodį. Tylus vakarinis miestas, paukščių garsai, žingsnių ritmas tai tarsi meditacija, kuri nepriklauso nuo jokių programėlių.

Svarbiausia yra nedaryti to iš pareigos. Judėjimas vakare neturi būti dar vienas punktas sąraše. Tai gali būti maloni rutina, padedanti atskirti dieną nuo nakties.

Knygos, žurnalai, popieriniai laiškai

Skaitymas prieš miegą – sena klasika. Bet kai įpranti prie ekrano šviesos, sunku vėl grįžti prie popieriaus. Vis dėlto, pabandyk. Net 10–15 minučių skaitymo iš tikros knygos padeda protui pereiti į ramybės režimą. Nesvarbu, ar tai grožinė literatūra, ar kelionių pasakojimai, svarbu, kad skaitymas netaptų darbu.

Knygos nebrangios, galima skolintis iš bibliotekos, keistis su draugais. Ir visai nebūtina skaityti nuo pradžios iki pabaigos, kartais gera pavartyti poeziją ar seną žurnalą. Dar viena idėja – rašyti popierinius laiškus. Net jei jų nesiųsi – pats veiksmas rašyti ranka gali būti neįtikėtinai atpalaiduojantis.

Buvimas kartu be trukdžių

Dažnai atrodo, kad vakarą be ekranų reikia pildyti vienumoje. Bet tai puikus metas pabūti su artimaisiais. Tikrai pabūti. Be televizoriaus, be telefonų. Pabandyti seną gerą pokalbį, stalinių žaidimų vakarą ar net bendrą vakarienės ruošimą.

Kartu galima gaminti kažką naujo, išsitraukti žaidimą, kuriame reikia mąstyti ar bendradarbiauti. O gal tiesiog kartu sėdėti be jokio tikslo, be spaudimo kažką nuveikti. Kartais tylus buvimas kartu yra pats stipriausias ryšio kūrimo būdas.

Sąmoningas nieko neveikimas

Skamba paradoksaliai, bet nieko neveikimas – viena sunkiausių, bet vertingiausių praktikų. Tiesiog sėdėti, gerti arbatą, žiūrėti į langą, klausytis, kaip krebžda radiatorius ar kaip tyliai kvėpuoja tavo šuo. Ne skrolinti, ne planuoti – tiesiog būti.

Kai atsisakome nuolatinės stimuliacijos, kūnas ir protas pradeda atsipalaiduoti savaime. Ir pasirodo, kad nieko neveikti – tai ne tuščias laikas. Tai galimybė išgirsti save.

Vakarai be ekranų – mažas pokytis, kuris keičia daug

Ne kiekvienas vakaras turi būti produktyvus. Bet kiekvienas gali būti prasmingas. Ir tam nebūtina būti produktyviam. Kartais užtenka paklausyti, ką tau norisi veikti – ne ką reikia, ne ką visi daro, bet ką iš tikrųjų nori. Ir jei bent vieną vakarą praleisi kitaip – be telefono rankoje, be ekrano šviesos, tai jau bus pradžia.