Verbų sekmadienis – ne tik šakelė rankoje, bet ir tylus kvietimas į didesnį supratimą

Net jei kasmet atrodo, kad tai tik „tos šakelės, kurias nešam į bažnyčią“, iš tiesų tai kur kas daugiau. Tai savotiška riba tarp kasdienybės ir Didžiosios savaitės pradžios. Verbų sekmadienis yra Kristaus įžengimo į Jeruzalę minėjimas.

Evangelijose rašoma, kad jį pasitiko žmonės su palmių šakomis rankose, klojo jam kelią, sveikino šūksniais. Tuo metu minia džiaugėsi, bet netrukus tie patys balsai bus tarp tų, kurie šauks „ant kryžiaus“. Tai viena iš stipriausių krikščioniškojo tikėjimo dramų: nuo išaukštinimo iki išdavystės vos per kelias dienas.

Lietuviškos verbos – istorija, kuri gyva iki šiol

Kadangi Lietuvoje palmės neauga, mes nuo seno kuriame savitas verbas: iš gluosnio šakelių, kadagio, beržų pumpurų, kartais net su žibuoklėmis ar džiovintomis gėlėmis. Daugelyje regionų verbos tampa ne tik sakraliniu simboliu, bet ir tikru liaudies meno kūriniu. Vilniaus krašto verbos, ypač tos, kurias pina moterys aplink Vilnių, yra pripažintos net UNESCO kultūros paveldu – jos spalvotos, dailiai sukomponuotos, dažnai susuktos iš šimtų augalų.

Šią dieną dar ir dabar kai kur išlieka senasis paprotys simboliškai paliečiant ar net švelniai pamušant artimąjį šakele, tariant: „Ne aš plaku, verba plaka– už savaitės Velykos!“ Tai juokingas, bet ir šiltas priminimas, kad šventė jau visai čia pat.

Verbų sekmadienis – laikas sustoti

Kiekvienas Verbų sekmadienis turi tylų kvietimą sustoti. Nesvarbu, esi tikintis ar ne, esi bažnyčioje ar darbe, juk tai diena, kai gali pasitikrinti, ar širdyje dar liko vietos tylai. Ar pastebėjai, kad pumpurai jau skleidžiasi, kad oras turi pavasario kvapą, kad viskas pamažu bunda?

Tai ir dvasinis kvietimas pradėti Didžiąją savaitę ne nuo bėgimo į parduotuvę, o nuo tylos. Nuo paprasto klausimo sau: kam aš skiriu savo dėmesį, savo žodžius, savo laiką?

Tradicija, kuri išlieka per kartas

Verbos dažnai laikomos visus metus, kai kur jos įkišamos už paveikslų, prie šventųjų statulėlių, ar net įdėtos ant automobilio saulės skydelį. Kiti ją sudegina per audrą, tikėdami, kad tai apsaugos namus. Dalis žmonių vis dar tikėdami paslaptimi renka naują verbą kiekvienais metais, net jei senosios dar neišbluko.

Tačiau net ir be išorinių ženklų Verbų sekmadienis išlieka svarbus priminimas. Apie tai, kaip lengvai pasaulis keičiasi: nuo šūksnių „Osana!“ iki „Nukryžiuok!“. Apie tai, kaip mes patys galim būti šviesa arba šešėlis, priklauso nuo to, ką pasirenkam.

Šių metų Verbų sekmadienis yra balandžio 13 dieną. Ir tai ne tik data, tai šansas švelniai praverti duris Velykų šviesai. Net jei neturi verbos – svarbiausia, kad širdyje dar liktų vietos tylai, gerumui ir naujam pradėjimui. Tai ir yra tikrosios pavasario žinutės pradžia.