Bandė maitintis veganiškai, bet po dviejų savaičių vos atlaikė: atskleista, kas tokio nutiko

Neretai žmonės pereina prie veganiškos mitybos tikėdamiesi jaustis lengviau, švariau, sveikiau. Bet po savaitės ar dviejų pasitinka realybė: pilvo pūtimas, mieguistumas, energijos trūkumas, o kartais net ir nemalonūs bėrimai. Tada kyla klausimas: ar čia kūnas apsivalo, ar tiesiog iš visų jėgų sako: ką tu man darai?

Veganizmas nėra nuodėmė. Bet tai nėra ir magiškas būdas tapti sveikesniu. O didžioji bėda, kai augalinę mitybą renkasi ne dėl žinojimo, o iš baimės, mados ar spaudimo. Tada ir prasideda visos istorijos apie tai, kaip nuo šaldytų humuso kamuoliukų prasidėjo mėnesį trukęs virškinimo chaosas.

Kai „be gyvulinės kilmės“ nereiškia „gerai tavo kūnui“

Veganiški produktai parduodami kaip alternatyva, bet dažnai tampa tiesiog prastai užmaskuotu kompromisu. Norint išgauti skonį, tekstūrą, laikymo terminą, į daugelį jų įdedama tiek krakmolo, stabilizatorių, sočiųjų riebalų, cukraus ar druskos, kad originalas šalia atrodo beveik sveikas.

Ne vienas žmogus pasakys, kad pabandė augalinę mitybą ir pasijuto prasčiau nei valgydamas mamos karbonadą. Ir ne dėl to, kad trūko mėsos, bet todėl, kad vietoj normalaus maisto atsirado maistinė iliuzija. Su daug užrašų, bet mažai tikros naudos.

Problema yra ne pats veganizmas. O tai, kaip jį įgyvendiname. Jei pereini prie veganiško raciono ir valgai vien pusfabrikačius, šaldytus augalinius kotletukus, glotnučius su 22 ingredientais ir batonėlius, kurie skamba kaip žemėlapio vietovės – nenuostabu, kad kūnas pasimeta.

Augalinis nereiškia subalansuotas

Nėra tokio dalyko kaip automatiškai sveika mityba. Yra subalansuota ir ji priklauso nuo žmogaus: jo poreikių, virškinimo, fizinio krūvio, net psichologinės būklės. Vienam tofu yra puiki baltymų alternatyva, kitam, tiesiog, virškinimo košmaras.

Kai kurie žmonės tiesiog netoleruoja didelio kiekio lęšių, ankštinių, sojų produktų ar riešutų. O kadangi būtent šie ingredientai dominuoja augalinėje mityboje, po kelių savaičių tokio režimo gali pasireikšti ne apsivalymas, o tikras uždegiminis atsakas.

Dar daugiau, net ir tie, kurie mėgsta augalinį maistą, kartais daro didžiausią klaidą: visiškai pamiršta apie baltymus, geležį, B grupės vitaminus, o ypač B12. Tokie trūkumai nejaučiami per dieną. Bet kai pasidaro sunku atsikelti ryte, nuotaika šokinėja, o imunitetas bliūkšta – dažnai jau būna pavėluota.

Ar tai reiškia, kad reikia grįžti prie šaltienos?

Ne, bet tai reiškia, kad verta kalbėti apie veganišką mitybą kaip apie rimtą pasirinkimą, o ne nuotaiką ar vieną detoksikacine savaitę. Jei viskas daroma tik iš idėjos, bet be realios žinios apie maistines medžiagas, pasekmės būna labai žemiškos: nuo virškinimo sutrikimų iki hormoninio disbalanso.

Jeigu jau renkiesi veganizmą, turi būti pasiruošęs susipažinti su sudėtimis, virškinimo fermentais, papildais, mikroelementais. Kitaip sakan, teks tapti truputį chemiku, truputį dietologu, o kartais ir truputį savo pačių laboratorine pele.

Baisiausia, kai žmonės pradeda jausti, kad blogai, bet nenori prisipažinti. Juk pasirinktas kelias turi būti teisingas. O jei nėra? Gal kūnas tiesiog sako, kad jam reikia kitokio balanso? Ne didelio kraštutinumo, bet šiek tiek lankstumo.

Kada veganiškas maistas daro meškos paslaugą

Tada, kai jis tampa religija. Kai produktas pasirenkamas tik dėl etiketės, o ne dėl to, kaip jautiesi po jo. Kai organizmas prašo geležies, o tu vietoj to siūlai jam dar vieną datulių batonėlį. Kai išgirdęs apie trūkumą nusprendi, kad tai tik organizmo pasipriešinimas.

Tada, kai pamirštamas paprastas dalykas, kad žmogaus kūnas sukurtas gauti įvairovę. Ne saldžią, ne sintetinę, o tikrą. Ir jei visą dieną valgai tik augaliukus, bet energijos nėra, miegas blogėja, o plaukai ima kristi – problema tikrai ne reklamos skyriuje.

Niekas neturi būti prieš augalinę mitybą. Bet verta būti už save ir jeigu tavo veganiška fazė baigiasi tuo, kad jau trečią savaitę pučia pilvą nuo pupelių, tuomet, visgi, gali būti, kad metas permąstyti, nes ne viskas, kas žaliuoja, žydi tavo viduje.