Padangų dėvėjimosi pasekmes jaučiame mes visi: viena padangų medžiaga naikina ištisas rūšis

Padangos gaminamos iš sintetinės gumos, kurioje yra įvairių cheminių medžiagų. Kai jos trina asfaltą, smulkios mikroplastiko dalelės nusidėvi nuo padangų paviršiaus ir kaupiasi pakelėse. Per lietų šios dalelės nuplaunamos į griovius ir iš ten keliauja į upelius, ežerus, upes bei vandenynus. Dalis jų nusėda gruntiniuose vandenyse, o kitos lieka paviršiuje, kur jas nesunkiai praryja žuvys, vėžiagyviai ir kiti vandens organizmai.

Mažytės padangų dalelės dažnai būna prisotintos itin toksiškų cheminių junginių, kuriuos vandens gyvūnai praryja kartu su maistu. Tai kelia pavojų ne tik šiems gyvūnams, bet ir žmonėms, kurie juos vartoja maistui. Tyrimai rodo, kad kai kurios žuvų rūšys, pavyzdžiui, margieji upėtakiai ar Ramiojo vandenyno lašišos, žūsta dar nepasiekusios neršto vietų dėl toksinių medžiagų, susijusių su padangų nusidėvėjimu.

Viena iš pavojingiausių medžiagų, tai yra „6PPD-Q“

Padangų gamintojai dažnai naudoja cheminę medžiagą „6PPD“, kuri padeda išlaikyti gumos elastingumą ir atsparumą aplinkos poveikiui. Tačiau ši medžiaga reaguodama su aplinka virsta kita, dar pavojingesne, tai „6PPD-Q“. 

Tyrimai Vašingtono valstijoje parodė, kad daugiau nei pusė lašišų žūsta būtent dėl šio junginio, prieš spėdamos neršti. Tai kelia didelį pavojų ekosistemoms, kurios priklauso nuo šių žuvų gyvybingumo.

Tačiau ši problema liečia ne tik gyvūniją. Oro tarša, kurią sukelia šios mikroplastiko dalelės, ypač didelė gyvenant arti intensyvaus eismo kelių. Kinijoje atlikti tyrimai parodė, kad „6PPD-Q“ randama vaikų ir suaugusiųjų šlapime. Tai reiškia, jog ši medžiaga gali kauptis žmogaus organizme. Kol kas nėra tiksliai žinoma, kokį poveikį ji turi žmonių sveikatai, tačiau pirmieji duomenys leidžia manyti, kad gali būti pažeisti plaučiai, kepenys ir inkstai.

Sprendimo ieško mokslininkai

Misisipės universitete dirbantys mokslininkai pradėjo ieškoti būdų, kaip sustabdyti šias pavojingas daleles dar prieš joms patenkant į upes ir ežerus. Jie ieškojo sprendimo, kuris būtų ir veiksmingas, ir prieinamas bendruomenėms. 

Vienas iš siūlomų būdų yra naudoti natūralias medžiagas, tokias kaip medžio drožlės ir bioanglis, kuri gaunama kaitinant ryžių lukštus be deguonies. Šios medžiagos gali sugerti iki 90 procentų padangų nusidėvėjimo dalelių iš lietaus vandens nutekėjimo.

Medžio drožlės dėl savo natūralių organinių savybių taip pat veikia kaip natūralus filtras. O bioanglis turi daug porų ir didelį paviršiaus plotą, todėl puikiai tinka įvairioms teršalų rūšims sulaikyti. Mokslininkai sukūrė biofiltrus iš šių medžiagų ir išbandė juos praktiškai, surinkdami lietaus vandenį prieš ir po jo pratekėjimo per filtrus. Rezultatai rodo, kad padangų dalelių kiekis po filtravimo reikšmingai sumažėjo.

Lengvai pritaikoma ir prieinama

Tokie filtrai būtų lengvai pritaikomi įvairiose vietovėse pakanka įrengti juos lietaus nuotekų išleidimo angose. Kadangi medžiagos gaunamos iš žemės ūkio atliekų, jos pigios ir lengvai prieinamos net mažoms bendruomenėms. Tai reiškia, kad nereikia brangios įrangos ar sudėtingų technologijų užtenka gerai apgalvoto natūralaus sprendimo.

Tačiau šie filtrai, kaip ir visi kiti, su laiku nusidėvi. Juos reikės keisti, o senus, tai saugiai utilizuoti, nes juose susikaupia kenksmingos medžiagos. Taip pat svarbu užtikrinti, kad žaliavos būtų apdorotos tinkamai, nepakeista bioanglis ar neapdorotos drožlės gali išskirti papildomus teršalus.

Plastiko tarša, o ypač padangų mikroplastikai, yra rimta grėsmė aplinkai ir žmonių sveikatai. Tai problema, kuri pasireiškia tyliai, bet daro didžiulį poveikį ekosistemoms ir mūsų pačių gyvenimui. 

Naudojant paprastus sprendimus, pavyzdžiui, biofiltrus iš žemės ūkio atliekų, galima sumažinti šią žalą. Šios priemonės ne tik ekologiškos, bet ir prieinamos kiekvienam. Kuo anksčiau pradėsime taikyti tokius sprendimus, tuo daugiau turėsime šansų apsaugoti savo aplinką ir sveikatą ateities kartoms.