Šeimos gydytoja apie sergančiųjų cukriniu diabetu mitybą: svarbu neskubėti atsisakyti vaisių ir daržovių

Pasak Elektrėnų šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytojos Agnės Stankuvienės, negydoma, ši lėtinė liga ilgainiui gali lemti rimtas sveikatos komplikacijas. Lapkritis, visame pasaulyje minimas kaip cukrinio diabeto mėnuo, yra puiki proga prisiminti, į kokius pirmuosius kūno siunčiamus ženklus verta atkreipti dėmesį ir kokių prevencinių priemonių imtis, kol liga dar neįsibėgėjo.

„Kalbėdami apie lėtines ligas, turime suprasti, kad jos dažnai tampa nuolatinėmis gyvenimo palydovėmis. Cukrinis diabetas – ne išimtis. Su šia liga tenka išmokti gyventi, tačiau svarbiausia ją laiku diagnozuoti ir gydyti. Džiugina tai, kad šiandien apie diabetą kalbame vis dažniau, rūpinamės ne tik  pačia liga, bet ir tuo, kaip išsaugoti gyvenimo kokybę kuo ilgiau“, – sako šeimos gydytoja.

Dažniausias – II tipo diabetas

Cukriniu diabetu susergama, kai sutrinka insulino gamyba kasoje (I tipo) arba šio hormono veikimas audiniuose (II tipo). Pirmo tipo cukrinis diabetas dažniausiai diagnozuojamas vaikams ir paaugliams, jo išsivystymą lemia genetiniai veiksniai ir paveldimumas. Antro tipo diabetas yra kur kas dažnesnis ir įprastai nustatomas vyresniame amžiuje, t. y. 45 metų ir daugiau.

„Audinių insulino rezistencija – rimtas iššūkis organizmui. Įprastų insulino kiekių nebepakanka gliukozės kiekiui reguliuoti, todėl kasa priversta gaminti jo vis daugiau. Didesnė rizika susirgti antro tipo cukriniu diabetu kyla vyresnio amžiaus žmonėms, kurių artimieji serga diabetu, taip pat turintiems antsvorio ar gyvenantiems mažiau fiziškai aktyvų gyvenimą“, – pasakoja šeimos gydytoja.

A. Stankuvienė atkreipia dėmesį ir į vieną svarbiausių sąvokų, kalbant apie šią ligą – prediabetą. Tai būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje jau pradėjęs kilti, tačiau dar nepasiekęs ribos, nuo kurios diagnozuojamas diabetas. Prediabetas dažnai nustatomas atsitiktinai – profilaktiškai atlikus gliukozės kiekio tyrimą ar gliukozės tolerancijos mėginį. Dauguma pacientų šioje stadijoje nejaučia jokių simptomų.

„Nustačius prediabetą, labai svarbu koreguoti mitybą ir gyvenimo būdą, o medikamentai taikomi tik retais atvejais. Jei pavyksta suvaldyti insulino rezistenciją, galima žymiai pavėlinti arba net išvengti antro tipo cukrinio diabeto išsivystymo. Laiku nenustačius prediabeto ir nepakeitus gyvensenos, liga progresuoja. Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje pradeda žaloti smulkiąsias kraujagysles, o ilgainiui išsivysto rimtos komplikacijos“, – pabrėžia A. Stankuvienė.

Organizmas siunčia signalus

Pirmieji simptomai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, yra padidėjęs troškulys, burnos džiūvimas, dažnas šlapinimasis bei nepaaiškinamas svorio kritimas. Šie požymiai ypač būdingi I tipo diabetui, o II tipo diabetas dažnai pasireiškia švelniau arba yra besimptomis.

„Didžiausią nerimą valdant lėtines ligas dažnai kelia ne pati liga, o jos komplikacijos. Cukrinio diabeto atveju jos vystosi be aiškiai juntamų simptomų, todėl diagnozė neretai nustatoma pavėluotai, kai komplikacijos jau yra pažengusiose stadijose. Gliukozės perteklius kraujyje pažeidžia tiek smulkiąsias, tiek stambias kraujagysles, o tai gali lemti akių, inkstų, nervų pažeidimus bei gerokai padidinti infarkto ar insulto riziką. Laiku nustatyta diagnozė ir gera ligos kontrolė padeda šių pasekmių išvengti. Be to, sergant cukriniu diabetu, pacientams reguliariai atliekami tyrimai dėl galimų komplikacijų, todėl jas galima pastebėti dar prieš pasireiškiant aiškiems simptomams“, – teigia šeimos gydytoja.

Kadangi pirmo tipo cukrinį diabetą dažniausiai lemia genetiniai veiksniai, jo prevencija – itin ribota. Vis dėlto, palaikant optimalų vitamino D kiekį bei stiprinant imunitetą, galima padėti organizmui geriau apsisaugoti. Kur kas paprasčiau išvengti antro tipo cukrinio diabeto, verta mažinti riebalinę ir didinti raumeninę masę. Tam puikiai tinka jėgos pratimai, plaukimas. Taip pat rinktis mažiau perdirbtų produktų, kuriuose gausu lengvai pasisavinamų angliavandenių, ir daugiau tų, kuriuose gausu baltymų, gerųjų riebalų bei skaidulų.

„Neretai žmonės, sužinoję apie padidėjusį cukraus kiekį kraujyje, imasi griežtų dietų ar intensyvaus fizinio aktyvumo. Tokie sprendimai nėra tvarūs, nes liga dažniausiai vystosi daugelį metų, tad naivu tikėtis, kad keli mėnesiai ribojimų išspręs viską. Pokyčiai turi būti laipsniški ir ilgalaikiai, kitaip išlieka didelė tikimybė, kad žmogus grįš prie senų įpročių“, – sako A. Stankuvienė.

Vaikytis madų gali būti žalinga

Sergantys pirmo tipo cukrinio diabetu gydymui dažnai naudoja insulino pompas, o realiu laiku gliukozės kiekį kraujyje sekti padeda specialūs sensoriai. Antro tipo diabeto atveju dažniausiai pakanka geriamų vaistų, o cukraus kiekio stebėjimui naudojami nešiojamieji gliukomačiai. Vis dažniau šiuos prietaisus renkasi ir sveiki žmonės, kurie nori geriau suprasti, kaip organizmas reaguoja į tam tikrą maistą ar fizinį krūvį.

Šeimos gydytojos teigimu, tai gali būti vertinga savęs pažinimo priemonė, nes stebint gliukozės pokyčius galima geriau suprasti, kodėl po vieno patiekalo žmogus jaučiasi vangus, o po kito – greičiau išalksta. Kita vertus, nuolatinis savęs stebėjimas gali sukelti ir nereikalingą įtampą. Menkiausi gliukozės svyravimai, ypač jei jų priežastys ne visada aiškios, gali kelti nerimą ar net išprovokuoti nepagrįstas baimes dėl savo sveikatos būklės.

„Net ir moderniausi sensoriai kartais pateikia netikslius rodmenis. Žmonės, sergantys cukriniu diabetu, dažnai turi pakankamai žinių, kaip interpretuoti tokius duomenis ar kaip tai koreguoti. Sveikiems asmenims to gali trūkti, todėl svarbu į gautą informaciją žiūrėti kritiškai ir vengti perteklinio savęs stebėjimo. Tikslingiau savo laiką ir energiją skirti geram maistui, fiziniam aktyvumui ir kokybiškam poilsiui“, – tikina Elektrėnų šeimos klinikos „Meliva“ šeimos gydytoja A. Stankuvienė.