Ar dirbtinis intelektas jau rašo kaip žmogus? Naujas tyrimas atskleidžia stulbinančius rezultatus

Dideli kalbiniai modeliai tapo itin veiksmingi mėgdžiodami žmogaus rašyseną. Ilgą laiką dirbtinio intelekto generuojamas tekstas buvo gana lengvai atpažįstamas – jis atrodė dirbtinis, nenatūralus, pilnas pasikartojimų ir keistų konstrukcijų. Dabar LLM mokomi iš milžiniškų kiekių žmonių parašytų tekstų, perima jų stilių, logiką ir argumentavimo būdus. Dėl to jie „skamba“ labai žmogiškai – taisyklingai, nuosekliai ir be akivaizdžių klaidų.

Būtent čia ir prasideda problema: kaip nustatyti, kas yra teksto autorius – žmogus ar mašina? Atliekant eksperimentus, kuriuose buvo tikrinama, ar žmonės geba atskirti dirbtinio intelekto kurtą tekstą, paaiškėjo įdomi tendencija. Tie, kurie kasdien naudoja AI rašymo įrankius, geriau atpažįsta, kada tekstą sukūrė mašina. Tačiau daugeliui žmonių tai tebėra labai sudėtinga užduotis.

Vienas iš būdų – naudotis specialiais AI tekstų detektoriais. Į tokias sistemas galima įkelti pasirinktą tekstą, o įrankis įvertina tikimybę, kad jis buvo sukurtas ne žmogaus. Šios priemonės remiasi sudėtingais algoritmais, ieškančiais dirbtiniam intelektui būdingų posakių, struktūrų ir kitų kalbinių požymių. Vis dėlto jos nėra šimtaprocentiškai patikimos – neretai jos linkusios pervertinti AI indėlį ir žmogaus parašytą tekstą klaidingai priskirti mašinai.

Kaip pačiam atpažinti AI generuotą tekstą?

Nors visiškai tiksliai nustatyti autoriaus dažnai neįmanoma, galima išmokti kelių paprastų taisyklių, padedančių įtarti, kad tekstą kūrė dirbtinis intelektas.

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į įžangą. AI generuojamose publikacijose dažnai pasirodo labai bendrinės, klišėmis tapusios frazės, pavyzdžiui: „Šiandieniniame dinamiškame pasaulyje…“ arba „Šiame straipsnyje apžvelgsime…“. Tokios pradžios kartojasi daugelyje dirbtinio intelekto sukurtų tekstų.

Kita vertus, tokias frazes lygiai taip pat gali parašyti ir žmogus. Be to, AI galima nurodyti, kad tokių šabloninių formuluočių nenaudotų. Todėl vien pagal įžangą vienareikšmiškai nuspręsti, kas yra autorius, neįmanoma – ji gali tik sukelti įtarimų.

Yra ir daugiau požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį: per ilgi, labirintą primenantys sakiniai, kuriuose sudėta per daug minčių iš karto, neįprastos pauzės ar simboliai – dažnas brūkšnių (–) ar emotikonų naudojimas ten, kur jų paprastai niekas nerašo, nenuoseklumas: akapituose pateikiamos tarpusavyje mažai susijusios mintys, tekstas šokinėja nuo vienos temos prie kitos, „per didelis pasitikėjimas savimi“ – kategoriški teiginiai, pateikiami be nuorodų, be kritiško tono, tarsi būtų neginčijamas faktas.

Tokie bruožai neretai susiję su vadinamosiomis AI halucinacijomis. Tai situacijos, kai modelis generuoja visiškai neteisingą informaciją, bet pateikia ją taip, tarsi ji būtų tikslus, patikrinamas faktas. Tokie tekstai skamba užtikrintai, tačiau juose gausu klaidų, iškraipymų ar net išgalvotų duomenų. Šis neatitikimas tarp tono („žinau tiksliai“) ir turinio (klaidinga ar nesąmoninga informacija) dažnai leidžia įtarti, kad tekstą kūrė ne žmogus.

Žmogaus ir dirbtinio intelekto tekstų atskyrimas tampa vis sunkesnis, tačiau kritiškas skaitymas – tikrinami faktai, vertinama logika, nuoseklumas ir stilius – išlieka pagrindiniu ginklu bandant suprasti, kas slypi už skaitomų eilučių.