Ar tai neša pažangą ar pražūtį? Naujosios technologijos paverčia karą beveik nepastebimu reiškiniu

Tačiau šalia medicinos, transporto ar energetikos laimėjimų slypi ir kita tiesa – technologijos, nuo pat žmonijos pradžios lydėjusios karus, šiandien juos ne tik pagreitina, bet ir transformuoja. Kyla klausimas: ar technologijos tampa apsaugos priemone, ar tik dar labiau paverčia karą neišvengiamu, tyliai ir greitai nusiaubiančiu pasaulį?

XXI amžiaus karai jau nebėra tokie, kokius įsivaizdavome iš istorinių knygų. Frontas neapsiriboja tranšėjomis ar tankų mūšiais. Jis persikelia į kompiuterių tinklus, į bepiločių orlaivių skrydžius virš miestų, į kosmosą, kur vyksta palydovų karai. Šis pokytis kelia daug klausimų: ar galime vadinti pažanga tai, kas žmogui suteikia mažiau laiko apsispręsti, o valstybėms – mažiau galimybių derėtis?

Technologijos, kaip įrankis, niekada nebūna vienareikšmiškos. Jos gali tarnauti tiek taikai, tiek karui. Viena vertus, jos padeda užtikrinti atgrasymą ir prevenciją, kita vertus – atveria duris konfliktams, kurie vyksta beveik nepastebimai.

Technologijų pažanga – daugiau prevencijos ar daugiau rizikos?

Po Antrojo pasaulinio karo branduolinių ginklų atsiradimas buvo vertinamas kaip priemonė, galinti užtikrinti taiką. Šaltasis karas parodė, kad abipusio sunaikinimo doktrina tapo atgrasymo mechanizmu – nė viena pusė nedrįso panaudoti atominės bombos, nes pasekmės būtų buvusios katastrofiškos. 

Šiuo atžvilgiu technologijos iš tiesų apsaugojo nuo didelio masto karo. Tačiau branduoliniai arsenalai neišnyko, o tik buvo modernizuoti. 

Dabar prie jų prisideda hipergarsinės raketos, kurios gali smogti taikiniams per kelias minutes, ir dirbtinio intelekto valdomos sistemos, galinčios reaguoti greičiau nei žmogaus smegenys. Tai kelia klausimą: ar tokia apsauga išties saugi, jei sprendimai dėl karo ar taikos gali būti priimti algoritmų greičiu?

Karo transformacija: tylusis frontas

Pastarųjų metų konfliktai parodė, kad tradicinė karo samprata keičiasi. Kibernetinės atakos gali paralyžiuoti miestus be nė vieno šūvio. Dronai smogia strategiškai svarbiems taikiniams beveik be įspėjimo, o informacinės kampanijos gali destabilizuoti visuomenę dar prieš pasirodant tankams pasienyje.

Ukrainos karas tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip technologijos gali pakeisti karo veidą. Satelitinių sistemų pagalba kariuomenės gali stebėti priešų judėjimą realiu laiku, dronai atlieka tikslias atakas, o kibernetiniai ginklai siekia išjungti elektros tinklus ar vyriausybinius tinklus. Karo tylumas čia reiškia, kad mūšis vyksta ne tik matomoje erdvėje, bet ir ten, kur civiliai dažnai nepajunta, kad yra atakos dalis.

Mažiau emocijų – daugiau duomenų

Technologijos suteikia karo vadams ir politikams prieigą prie milžiniškų duomenų kiekių. Satelitai, jutikliai, stebėjimo kameros, algoritmai – visa tai leidžia priimti sprendimus, paremtus ne emocijomis, o skaičiais. 

Atrodytų, kad tai turėtų būti pažanga: sprendimai tampa tikslesni, klaidų rizika mažėja. Tačiau tokia beemocė karo logika kelia pavojų. 

Kai sprendimus lemia duomenys, žmogaus kančios matomos tik kaip statistiniai rodikliai. Vietoje klausimo „kiek civilių žuvo?“ atsiranda klausimas „kiek procentų sumažėjo priešo infrastruktūros pajėgumai?“. Tai gali vesti į situaciją, kai technologinis progresas ne sumažina smurto, o tik paverčia jį efektyvesniu.

Dar vienas svarbus aspektas yra karo greitis. Hipergarsinės raketos, automatizuoti ginklai ir algoritmai suteikia vos kelias minutes ar net sekundes priimti sprendimą. Diplomatija reikalauja laiko, o technologijos jį ištrina. Anksčiau ultimatumai galėjo trukti savaites ar mėnesius, šiandien – kelias minutes. 

Ar tokia realybė išties saugesnė?

Jei pažangą suprantame kaip galimybę mažinti aukų skaičių ir išsaugoti taiką, tuomet technologijos šiandien kelia dviprasmišką atsakymą. Jos iš tiesų gali apsaugoti – atgrasydamos, suteikdamos žvalgybos galimybes ir padėdamos greičiau reaguoti į grėsmes. 

Tačiau jos taip pat gali paskatinti „nepastebimus“ karus, kurie nevyksta viešai, bet tyliai ardo pasaulio saugumo pamatus. Technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos. Jų poveikis priklauso nuo to, kaip žmonija jas panaudoja. 

Jei jos tarnauja diplomatijai, prevencijai ir apsaugai – tai tikrai pažanga. Tačiau jei jos tampa įrankiu greitesniems smūgiams ir žmogaus faktoriaus ištrynimui – tai ne daugiau nei „tylesnio ir greitesnio karo“ garantas.

Todėl šiandien pagrindinis iššūkis yra ne tik kurti naujus technologinius sprendimus, bet ir sugebėti išlaikyti žmogiškąją atsakomybę. Nes galiausiai ne algoritmai, o žmonės sprendžia, ar technologijos taps taikos saugotojomis, ar karo pagreitintojomis.