Prisijunkite
Skaitmeninė erdvė yra ne tik galimybė, bet ir kliūtis. Nors gyvename laikais, kai išmanieji įrenginiai tapo tarsi mūsų kasdienybės pratęsimas, skaitmeninis raštingumas vis dar išlieka nemaloniai apleista tema.
Kai kuriems žmonėms, ypač vyresnio amžiaus ar mažiau privilegijuotoje socialinėje aplinkoje esantiems, šis gebėjimas atrodo kaip užkoduota kalba, tarsi reikalaujanti tam tikro išskirtinio išsilavinimo ar išankstinių žinių.
Kita vertus, net ir jaunesni vartotojai, užaugę su internetu rankose, dažnai turi labai paviršutinišką supratimą apie skaitmeninį saugumą, duomenų privatumo valdymą ar kritinį informacijos vertinimą. Spaudžiant „sutinku“ be skaitymo, dalinantis slaptažodžiais su kitais ar įkeliant kiekvieną savo gyvenimo akimirką į socialinius tinklus, ne vienas tampa savo pačių neatsargumo auka.
Tačiau esminis klausimas, vis dar išlikęs visuomenėje – ar tikrai kiekvienas gali išmokti skaitmeninio raštingumo? Ar tai įgūdis, kuris pasiekiamas visiems, ar visgi tik tiems, kurie turi daugiau laiko, galimybių ir tinkamą aplinką?
Kas yra skaitmeninis raštingumas?
Skaitmeninis raštingumas nėra vien gebėjimas naudotis kompiuteriu ar telefonu. Tai gebėjimas kritiškai vertinti informaciją, apsisaugoti internete, žinoti, kaip veikia paieškos sistemos, ką reiškia duomenų apsauga, ir ką daryti, jei tampa taikiniu sukčių.
Jis apima daugybę įgūdžių, nuo elektroninio pašto rašymo iki gebėjimo atpažinti dezinformaciją socialiniuose tinkluose. Tiek mokyklose, tiek suaugusiųjų švietimo centruose vis dažniau kalbama apie būtinybę įtraukti skaitmeninio raštingumo mokymus.
Kai kuriose šalyse netgi įtraukiami skaitmeniniai gebėjimai kaip viena iš pagrindinių mokymo krypčių – tiek formalioje, tiek neformalioje edukacijoje. Bet svarbu suprasti, kad technologijos vystosi greičiau nei daugumos žmonių gebėjimas jas suvaldyti.
Mokymosi barjerai – ne tik amžius
Vienas dažniausių mitų, kad vyresnio amžiaus žmonėms skaitmeninis raštingumas yra per sunkus. Tiesa ta, kad amžius ne visada yra pagrindinis barjeras. Daug svarbiau – motyvacija, kantrybė ir prieinamumas prie tinkamų priemonių bei mokymosi šaltinių.
Žmonės, turintys galimybę mokytis per praktinius užsiėmimus, dažnai pasiekia puikių rezultatų, net jei pradžioje bijojo net prisiliesti prie klaviatūros.
Didžiausia kliūtis dažnai būna emocinė – baimė suklysti, būti pasmerktam ar išjuoktam. Ši vidinė įtampa sukelia tą klasikinį „geriau nedarysiu nieko, nei padarysiu blogai“ efektą. Todėl labai svarbus yra palaikymas, šeimos narių, draugų, bendruomenių, kurios skatintų ir leistų žmonėms mokytis savo tempu, be spaudimo ir be panikos.
Ar vaikai jau viską moka?
Jaunoji karta dažnai laikoma natūraliais technologijų vartotojais. Tačiau tai yra paviršinis vertinimas. Jie puikiai moka naudotis „Instagram“, „TikTok“ ar „YouTube“, bet tai dar nereiškia, kad jie išmano, kaip veikia slaptažodžių sauga, ką reiškia „duomenų nuotėkis“ ar kaip kritiškai vertinti gautą informaciją.
Be to, technologinis raštingumas turi daugiau sluoksnių, nuo elementaraus funkcionalumo iki informacinio, kūrybinio ir net etinio naudojimo. Vaikas, kuris moka susikurti paskyrą socialiniame tinkle, nebūtinai supranta, ką reiškia paviešinti savo asmeninius duomenis ar įsivelti į kibernetinį konfliktą.
Mokytis gali kiekvienas – su sąlyga
Atsakymas į klausimą, ar skaitmeninis raštingumas yra išmokstamas kiekvienam, turėtų būti - taip – jei yra sąlygos. Jei suteikiamos lygios galimybės, jei visuomenė padeda, o ne smerkia, jei technologijos pritaikomos vartotojui, o ne verčia vartotoją prisitaikyti prie jų.
Skaitmeninis raštingumas tai ne baigtinis tikslas, o nuolatinis procesas. Technologijos kinta, todėl ir įgūdžiai turi būti nuolat atnaujinami. Tai reiškia, kad būtina ne tik išmokti, bet ir išmokti mokytis. Būtent tai tampa XXI amžiaus raštingumo pamatu – gebėjimas suprasti, kaip keičiasi pasaulis, ir nuolat ieškoti būdų jame nepasimesti.
Kaltos visai ne technologijos
Skaitmeninė atskirtis yra viena iš svarbiausių socialinių problemų, kurias turime spręsti šiandien. Tai ne technologijos problema, o mūsų požiūrio į žmogų, jo galimybes ir vertę klausimas. Ir kol ši problema bus laikoma asmeniniu iššūkiu, o ne visuomenės atsakomybe, tol bus žmonių, kuriems skaitmeninis pasaulis liks užrakintas.
Todėl vietoj klausimo „ar kiekvienas gali išmokti?“ gal vertėtų klausti kitaip - ką mes darome, kad kiekvienas turėtų progą išmokti?
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti