Vienas algoritmas vietoje šimto analitikų: kaip dirbtinis intelektas padeda stebėti, atakuoti ir dezinformuoti

Dirbtinis intelektas karo reikmėms naudojamas ne tik koviniuose veiksmuose, bet ir analizėje, žvalgyboje, net propagandos skleidime. Jo gebėjimas apdoroti milžiniškus duomenų kiekius per kelias sekundes tampa įrankiu, kuris ne tik padeda, bet ir kuria naujus karo žaidimo dėsnius.

Vargu ar beliko riba tarp to, kas yra technologinė pagalba, ir to, kas perima sprendimų galią iš žmogaus. Tai jau ne vienas papildomas ekranas vadų kambaryje – tai įrankiai, kurie pradeda savarankiškai veikti mūšio lauke.

Žvalgyba, kuri nebemiega

Vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip DI veikia kare – tai informacijos rinkimas ir analizė. Palydovai, bepiločiai orlaiviai, šiluminiai vaizdai – visa tai generuoja tiek daug duomenų, kad žmogus jų apdoroti tiesiog nepajėgtų. Čia įsikiša algoritmai.

Dirbtinis intelektas išmokytas atpažinti dėsningumus, pavyzdžiui, įtartiną transporto judėjimą, keistas šilumos sankaupas, net uniformų detales. Tai leidžia ne tik greitai reaguoti, bet ir numatyti galimus veiksmus iš anksto.

Kartais DI padeda išsiaiškinti, ar tai tiesiog pratybos, ar tikras puolimas. Vienas algoritmas gali apdoroti šimtus vaizdų iš skirtingų kampų, pridėti meteorologinius duomenis ir pateikti išvadą greičiau, nei žmogus spėja baigti pirmą kavos gurkšnį.

Taikinių atpažinimas: kai sprendimus priima ne žmogus

Kovos veiksmuose tikslumas yra viskas. Būtent čia dirbtinis intelektas naudojamas atpažinti taikinius: ar tai karinė technika, ar civilis automobilis. Sistema vertina judėjimo greitį, formą, net šilumos išsklaidymą, kad būtų išvengta klaidų.

Tačiau kyla klausimas, kas atsako, jei sprendimą padaro ne žmogus, o programa? Yra atvejų, kai bepiločiai orlaiviai su DI gali identifikuoti ir sunaikinti taikinį net be tiesioginio žmogaus patvirtinimo. Tai kelia etinių ir teisinių klausimų, kurių dar niekas iki galo neišsprendė.

Kai kurios šalys jau testuoja sistemas, kurios išmoko mokytis pačios: jos adaptuoja savo veiksmus pagal situaciją. Tai reiškia, kad po kurio laiko DI gali daryti vis taiklesnius smūgius, bet taip pat gali keisti taktiką pagal patirtį. Tarsi karys, kuris mokosi iš klaidų, tik be emocijų.

Propaganda ir dezinformacija: DI kaip tylus ginklas

Karo laukas šiandien nebėra tik žemė ir oras – jis ir virtualus. Dirbtinis intelektas plačiai naudojamas informacinėse operacijose. Pavyzdžiui, kuriant socialinių tinklų profilius, automatizuotai skleidžiant tam tikras žinutes, net falsifikuojant vaizdo įrašus ar nuotraukas.

„Deepfake“ technologijos jau dabar leidžia sukurti video, kuriuose politikas tarsi sako žodžius, kurių niekada nebuvo ištaręs. Tai gali destabilizuoti pasitikėjimą, sukelti paniką ar net keisti realių įvykių interpretacijas. Ir viskas atrodo tikra ir netgi per daug tikra.

Tokios kampanijos dažnai nesimato plika akimi. Algoritmai analizuoja visuomenės nuotaikas ir tiksliai nutaiko žinutes, kurios sukelia norimą efektą. Tai nėra atsitiktinė propaganda, o skaitmeninė manipuliacija, sustiprinta mašininio mokymosi.

Ar dar turime laiką sustoti ir pagalvoti?

Pavojus slypi ne tik technologijoje, bet tame, kaip greitai ji tampa kasdienybe. Kai kas dar svarsto, kaip reguliuoti dirbtinį intelektą civilinėse srityse, o kariuomenės jį jau testuoja kaip savarankiškai veikiančius vienetus. Riba tarp pagalbos ir sprendimų perėmimo tampa vis labiau išblukusi.

Kol kas dirbtinis intelektas nenušauna be žmogaus žodžio. Bet tas žodis jau dažnai būna tik „patvirtinti“ arba „atsisakyti“, kai sprendimas iš esmės jau pateiktas algoritmo. Tokiame kontekste žmonės tampa labiau stebėtojais nei sprendėjais.

Galbūt tai neišvengiama – karas, kaip ir visas pasaulis, technologizuojasi. Tačiau klausimas lieka atviras: ar dirbtinis intelektas padeda užkirsti kelią karui, ar tik leidžia jį vykdyti greičiau ir tyliau?