Realybė kirto per lūkesčius: garsiai reklamuotas dronas neatsilaikė fronte

Pirmą kartą apie HX‑2 dronus, kartais vadinamus „mini Taurusais“, buvo išgirsta dar 2024 m. lapkritį. Tuo metu Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie galimą 4 tūkst. šių „Helsing“ gaminamų aparatų tiekimą iš Vokietijos.

Kilo abejonių dėl šių planų realumo – apie sistemą beveik nebuvo viešų techninių duomenų, trūko oficialių patvirtinimų. Vis dėlto netrukus tapo aišku, kad projektas tikrai vykdomas: „Helsing“ pristatė pirmąjį smogiamąjį HX‑2 droną su dirbtiniu intelektu ir galimybe gabenti ginkluotę.

HX‑2 yra elektrinis „x‑wing“ tipo dronas. Kamikadzės versijoje jo maksimalus greitis siekia apie 220 km/val., o veikimo nuotolis – iki 100 km. Gamintojo teigimu, sistema atspari elektroninio karo priemonėms, o integruota dirbtinio intelekto programinė įranga leidžia pasiekti taikinį nereikalaujant nuolatinio tiesioginio vizualinio kontakto su operatoriumi.

Mąstytas kaip „gamechanger“

HX‑2 reklamuotas kaip itin pažangus aparatas: jis gali autonomiškai aptikti, atpažinti ir atakuoti taikinius. „Helsing“ pabrėžia, kad lemiamus sprendimus vis tiek priima žmogus, tačiau sistema daugumą procesų atlieka savarankiškai.

Kartu su žvalgybos ir smūgio programine įranga „Helsing Altra“ HX‑2 gali veikti spiečiumi – kelių dešimčių ar net daugiau dronų grupė valdoma vieno operatoriaus. Dronas taip pat turėjo būti gerokai ekonomiškesnė alternatyva tradiciniams artilerijos sprendimams. Jis sukurtas masinei gamybai, naudojant pigius metodus, tokius kaip 3D spausdinimas.

Tačiau fronto realybė pasirodė daug atšiauresnė. Remiantis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dokumentu, kurį cituoja vokiečių žiniasklaida, HX‑2 per bandymus pataikė į tikslą tik 5 kartus iš 14. Tai reiškia vos 35,7 proc. taiklumą – skaičių, kurio mūšio sąlygomis sunku laikyti priimtinu.

Technologija prieš realybę

Žurnalistų surinkta informacija rodo, kad problemos kilo ne dėl Rusijos oro gynybos ar trukdžių iš išorės – jos buvo sistemos viduje. Tarp pagrindinių trūkumų minimi:

nestabili vaizdo transliacija į operatoriaus terminalą, ribotos automatinio taikinių aptikimo ir atpažinimo galimybės, nepatogus, „griozdiškas“ valdymas lietimui jautriame ekrane, verčiantis operatorius imtis rizikingų manevrų skrydžio metu.

Anksčiau skelbta ir apie sunkumus paleidžiant dronus iš starto įrenginių. Kai kurių šaltinių duomenimis, sėkmingai paleidžiama buvo tik apie ketvirtadalis HX‑2 – likusi dalis susidurdavo su mechaninėmis paleidimo sistemos problemomis.

Gamintojas: „Tai nesusipratimas“

„Helsing“ atmeta kaltinimus dėl menko veiksmingumo ir teigia, kad viešai aptariami ataskaitų fragmentai klaidina. Pasak bendrovės atstovų, Ukrainos daliniai yra pateikę užsakymus daugiau nei 1000 papildomų HX‑2, o pati sistema jau įtraukta į oficialią Ukrainos karinių pirkimų sistemą.

Gamintojas tikina, kad per bandymus Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Kenijoje HX‑2 pasiekė beveik 100 proc. taiklumą. Pasak įmonės, po naujausių bandymų fronte juos vykdęs dalinys paprašė papildomų tiekimų, o šiuo metu Ukrainai kas mėnesį esą pristatomi keli šimtai šių dronų.

„Po paskutinių frontinių bandymų bandymus vykdęs dalinys paprašė naujų partijų. Šiuo metu „Helsing“ kas mėnesį tiekia Ukrainai kelis šimtus HX‑2 dronų“, – pranešė įmonė.

Kieno versija artimesnė tiesai?

Įvertinti situaciją objektyviai sudėtinga. Tai nebūtų pirmas kartas, kai „išmaniu“ reklamuojamas karinis sprendimas pasirodo esąs nepakankamai patikimas Ukrainos fronte. Sudėtingi, daugiasluoksniai ginklų kompleksai dažnai būna itin jautrūs pažeidimams, reikalauja gerų ryšio kanalų ir profesionalaus aptarnavimo – visa tai mūšio sąlygomis užtikrinti sunku.

Dėl šių priežasčių net labai pažangūs dronai neretai nusileidžia paprastesnėms, vietoje gaminamoms ir lengvai taisomoms konstrukcijoms. Jei HX‑2 iš tiesų turi tapti veiksmingu karo įrankiu, „Helsing“ teks dar labiau pritaikyti vokišką technologiją prie griežtų ir negailestingų karo Ukrainoje realijų – nuo paleidimo mechanikos iki programinės įrangos ir operatorių sąsajos patikimumo.