Išmanieji telefonai klasėse: ar tai pažangus mokymosi įrankis ar labai pavojinga vaikų priklausomybė?

Diskusijos apie telefonų naudojimą mokyklose vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ar Nyderlandai, jau yra priėmusios įstatymus, ribojančius išmaniųjų įrenginių naudojimą per pamokas. Lietuvoje kol kas ši tema paliekama spręsti pačioms mokykloms. 

Vienos leidžia naudoti telefonus tik su mokytojo leidimu, kitos visiškai uždraudžia, dar kitos bando rasti balansą. Tėvai ir pedagogai vis dažniau pastebi, kad vaikai, kurie negali atsitraukti nuo telefono, tampa mažiau susikaupę, prasčiau įsimena informaciją ir sunkiau užmezga gyvus socialinius ryšius. Bet ar tikrai telefonas yra tik priešas mokymosi procese?

Telefonas kaip pagalbinė mokymosi priemonė

Išmaniųjų įrenginių šalininkai pabrėžia, kad telefonas klasėje gali būti ne tik žaislas, bet ir galinga mokymosi priemonė. Šiandien daugelis mokytojų naudoja specialias programėles, skirtas testams, interaktyvioms užduotims ar greitam informacijos paieškai. Tai ypač aktualu jaunajai kartai, kuri yra įpratusi prie technologijų ir greito informacijos gavimo.

Pavyzdžiui, pamokų metu mokytojas gali paprašyti vaikų naudotis programėlėmis, kurios leidžia interaktyviai balsuoti, spręsti viktorinas ar kartu ieškoti atsakymų. Tokios užduotys ne tik įtraukia mokinius, bet ir suteikia galimybę pritaikyti teorines žinias praktiškai.

Be to, telefonas gali tapti įrankiu, padedančiu ugdyti kritinį mąstymą. Užuot aklai pasitikėję informacija, vaikai mokomi ieškoti patikimų šaltinių, palyginti kelis variantus ir patiems įvertinti, kas yra tiesa. Tai įgūdžiai, kurie bus būtini ateities visuomenėje.

Telefonas kaip blaškymosi šaltinis

Vis dėlto yra ir kita medalio pusė. Daugelis mokytojų skundžiasi, kad mokiniai, turėdami telefoną ant stalo, nuolat patikrina pranešimus, naršo socialiniuose tinkluose ar net žaidžia. Tokia veikla per pamokas ne tik trukdo susikaupti, bet ir mažina mokymosi motyvaciją.

Psichologai pabrėžia, kad telefonas sukuria nuolatinio „budrumo“ jausmą – vaikas laukia pranešimo ar naujienos, todėl jo dėmesys nuolat blaškosi. Tai vadinama dėmesio fragmentacija. Tyrimai rodo, kad užtenka vos kelių sekundžių pažvelgti į ekraną, kad po to prireiktų net kelių minučių, kol smegenys vėl visiškai susitelks į užduotį.

Ilgalaikėje perspektyvoje toks įprotis gali turėti rimtų pasekmių: prastesni mokymosi rezultatai, didesnis nerimo lygis, sumažėjęs gebėjimas susikoncentruoti ne tik pamokose, bet ir kasdienėje veikloje.

Priklausomybės pavojus

Telefonas gali tapti ne tik blaškymosi šaltiniu, bet ir priklausomybės forma. Vaikai ir paaugliai yra ypač jautrūs dopamino poveikiui – kiekvienas pranešimas, „patinka“ paspaudimas ar naujas įrašas suteikia trumpalaikį malonumą. Šis mechanizmas yra labai panašus į priklausomybės nuo azartinių lošimų ar net narkotikų veikimo principą.

Dėl to mokiniai vis dažniau jaučiasi priversti nuolat tikrinti telefoną, net kai tam nėra jokios realios priežasties. Tai gali sukelti vadinamąjį fantominį vibracijos sindromą, kai žmogui atrodo, kad telefonas vibruoja kišenėje, nors iš tikrųjų jis tylus.

Priklausomybė nuo telefono taip pat gali turėti rimtų psichologinių pasekmių: vienišumo jausmą, socialinio gyvenimo susiaurėjimą, miego sutrikimus, net depresijos požymius.

Ką turėtų daryti mokyklos?

Kiekviena mokykla privalo rasti balansą tarp technologijų naudojimo ir jų ribojimo. Viena iš galimų strategijų – įvesti aiškias taisykles: telefonai gali būti naudojami tik mokytojo nurodymu. Kai kuriose Europos šalyse mokiniai privalo palikti telefonus specialiose dėžutėse pamokų metu, o pasiimti juos gali tik pertraukų metu.

Svarbu, kad šios taisyklės būtų taikomos nuosekliai ir aiškiai paaiškinamos vaikams. Jei mokiniai supras, kad ribojimai skirti ne dėl kontrolės, o dėl jų pačių gerovės, jie kur kas lengviau priims tokias taisykles.

Ką gali padaryti tėvai?

Tėvai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Jie turėtų būti pavyzdžiu vaikams, riboti savo pačių telefono naudojimą šeimos metu, kalbėtis apie pavojus ir kartu ieškoti alternatyvų. Pavyzdžiui, vietoj vakaro prie telefono galima suorganizuoti šeimos žaidimų vakarą ar bendrą pasivaikščiojimą.

Be to, tėvai gali įdiegti programas, kurios riboja naudojimosi telefonu laiką arba blokuoja tam tikras programėles pamokų metu. Tačiau svarbiausia – nuolatinis dialogas su vaiku. Draudimai be paaiškinimo dažniausiai sukelia tik pasipriešinimą.

Ar telefonas klasėje turi ateitį?

Technologijos jau yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, todėl jų visiškai eliminuoti iš ugdymo proceso būtų neįmanoma ir net žalinga. Klausimas turėtų būti ne „ar telefonas reikalingas klasėje“, o „kaip jis turėtų būti naudojamas“.

Jei bus rasta pusiausvyra, telefonas gali tapti puikia mokymosi priemone. Jei ne – jis liks pagrindiniu dėmesio vagimi ir priklausomybės šaltiniu. Sprendimas priklauso nuo mokytojų, tėvų ir pačių mokinių brandos.

Telefonas klasėje yra dvipusis reiškinys: vieniems jis atveria galimybes mokytis interaktyviai ir įdomiai, kitiems tampa kliūtimi susikaupti ir net psichologinės priklausomybės šaltiniu. Atsakymas slypi ne draudimuose, o išmintingame naudojime. Tik nuoseklus bendradarbiavimas tarp tėvų, mokytojų ir mokinių gali užtikrinti, kad technologijos tarnautų žinioms, o ne jas slopintų.