Kaip „Xiaomi Mi 9” tapo mano pagrindiniu telefonu?

„Xiaomi” mano pagrindinis telefonas?” - būtent taip būčiau paklausęs prieš porą metų. Toks nusistatymas tikrai nebuvo neapykanta iš pirmo žvilgsnio. Nuo 2015 metų išbandžiau gal 12 skirtingų „Kinų Apple” išmaniųjų ir kone kiekvieną kartą likdavau nusivylęs kaip koks „Vilniaus Ryto” sirgalius, kurio komanda per plauką eilinį kartą nusileido „Žalgiriui.” Tiesa, tikrai nebūdavo taip, jog šie prietaisai nepatikdavo iš esmės - viskas per kokią vieną nelemtą smulkmeną, kuri lyg sugižusio pieno lašelis sugadindavo geros kokybės espresso. Tačiau ta diena atėjo - mano kišenėje kuo ramiausiai priglaudęs manąją SIM kortelę guli „Xiaomi Mi 9” - dabartinis kompanijos flagmanas - ir šiuo metu neatrodo, kad greitai turėtume pasukti skirtingais keliais.

Kaip susipažinau su „Xiaomi?”

Mano pažintis su šiuo gamintoju prasidėjo nuo „Xiaomi Mi Note Pro”, nuostabias specifikacijas, dizainą ir kainą turėjusio telefono. Deja, kad ir kaip besigrožėčiau prietaiso išvaizda ir nuostabiu garsu per ausines, buvo viena didelė problema - įrenginys buvo skirtas Kinijos rinkai ir nors jame veikė anglų kalba, neretai tekdavo susidurti su kiniškais simboliais ir nekorektiškai veikiančiomis „Google” paslaugomis. Vienas kitam palinkėję sėkmės, atsisveikinome ir po to kurį laiką, kol mano kišenėje šildėsi „Apple” ir „Samsung” geriausieji, bandžiau įvairius vidutinės ir biudžetinės klasės „Xiaomi” išmaniuosius, kurie man paliko puikų įspūdį, bet tik tiek - tiesiog jau įpratau, kad mano pagrindinis telefonas yra flagmanas.

Toliau sekė „Xiaomi Mi 6” - visomis prasmėmis patikęs telefonas. Jeigu atvirai, manau, kad tai yra arčiausiai prie tuometinių flagmanų kada nors priartėjęs gamintojo prietaisas. Jis man taip patiko, jog net nusipirkęs „Xiaomi Mi 6” buvau kokius 3 kartus. Kodėl vis parduodavau? Kažkodėl „Xiaomi” net ir „Global” modelio versijoje nusprendė neįdiegti vieno iš plačiausiai Lietuvoje ir Europoje naudojamų 4G ryšio dažnių - B20. Žodžiu, 3G interneto ikonėlę ekrane pamatysite daug dažniau nei turėtumėte ir 4G veikia, galima sakyti, tik miesto teritorijoje. Arghhhh, net ir dabar susierzinu prisiminęs situaciją.

Toliau vėl - daugybė „Xiaomi” vidutiniokų, kol mano SIM tvirtai įsikabinęs laikė „iPhone 8 Plus”. Tarp kitko, tas „Apple” monstras mane labai džiugino ir be menkiausios abejonės būtų įtrauktas į geriausių mano naudotų telefonų penketuką. Na bet žinote, kai mano „iPhone” atšventė 1 metų gimtadienį, noromis nenoromis pradėjau mąstyti apie jo išleidimą į pensiją. Ne todėl, kad jis būtų prastai veikęs, atvirkščiai - po „iOS 12” veikimas netgi pagerėjo, tiesiog atsibodo didžiuliai „iPhone 8 Plus” ekrano rėmai ir norėjosi patenkinti entuziasto aistrą pačioms naujausioms technologijoms.

Tada į mano radarą pateko „Xiaomi Mi Mix 2s”. Siauri ekrano rėmai, keramikinis korpusas, geriausios specifikacijos ir vos 400 eur - pirkau per daug negalvojęs, nes pasiūlymas buvo tiesiog stulbinamai geras. Laimė, nusivilti neteko - viskas kaip ir tikėjausi. Meluoju, „Mi Mix 2s” beveik negalėjau paleisti iš rankų. Na bet kai jau buvau pasiruošęs talpinti „iPhone” skelbimą, pastebėjau keistą dalyką - kone kiekvienas pašnekovas skundėsi, jog prastai girdi mane. Kalbėdamas lauke arba turėdavau atitraukti telefoną nuo ausies ir laikyti prie burnos, arba lyg pamišėlis rėkti, kol mane galėdavo girdėti. Brokas? Paskaitykite naudotojų forumus - aš toli gražu ne vienintelis. Kaltas pigus mikrofonas, kas yra logiška, kai kitos specifikacijos lygiuojasi į flagmanus, o kaina - į vidutinį segmentą. Kita problema - apatinėje briaunoje įmontuota priekinė kamera, kas reiškia, jog kiekvieno vaizdo skambučio metu telefoną reikės apversti, jei nenorėsite pašnekovui pasirodyti kaip pagurklį turintis „Michelin” žmogus, bet apvertus mikrofonas taip pat apsiverčia ir suprastėja pokalbio kokybė. Smulkmena, kai pagalvoji, bet žiauriai erzina.

Visgi „Xiaomi Mi Mix 2s” tuomet nepardaviau ir naudojau kaip antrą telefoną, kol pusę metų testavau „Samsung Galaxy Note9”. Kai testavimo laikotarpis baigėsi, nejučia vėl pradėjau svarstyti apie „Xiaomi Mi Mix 2s” pakeitimą kažkuo naujesniu. Kadangi vienaip ar kitaip dažnai pagrindiniu įrenginiu tampa tas telefonas, kurio apžvalgą rengiu, nėra prasmės pirkti aukso kainą pasiekusių „Samsung” ar „Apple” flagmanų, kurie didžiąją laiko dalį gulėtų ant lentynos rindami dulkes ir kasdien nuvertėdami keletu eurų.

„Xiaomi Mi 9” - mano patirtis

Trumpai tariant, vėl susigundžiau „Xiaomi”. Šįkart mano dėmesį patraukė „Xiaomi Mi 9”, kuriuo prekiavo ne tik „AliExpress”, bet ir didžiosios elektronikos parduotuvės bei kai kurie Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai. Šiek tiek pagalvojęs pasirinkau brangesnę 128GB atminties versiją (keliasdešimties eurų skirtumas nėra didelis), bet negalėjau gauti nuostabios „Violet” spalvos, tad tenkinausi klasikine juoda.

Pirmasis įspūdis buvo tikrai teigiamas. Korpuso forma, atrodo, idealiai sukurta mano delnui, o dizainas ir surinkimas - visa galva aukščiau už, mano nuomone, nelabai vykusio „Xiaomi Mi 8.” Dydis galbūt ir nėra iš mažųjų, bet po „Galaxy Note9” „Mi 9” atrodė šiek tiek kompaktiškesnis, aptakesnis ir ne toks griozdiškas. Ar reikia dėklo? Manau taip, stiklinė nugarėlė lemia tai, kad net ir padėjus daiktą ant ne paties lygiausio paviršiaus, gali tekti jį pasiimti nuo grindų su keletu įskilimų.

O štai ekranu nebuvau labai patenkintas. „Samsung” su savo „Note9” bei porą savaičių testuotu „Galaxy S10+” mane taip išlepino, kad „Xiaomi Mi 9” naudojama šiek tiek mažesnės FullHD raiškos bei prastesnės kokybės, bet to paties „Samsung” pagaminta „OLED” matrica atrodė kaip žingsnis atgal. Na taip, ekrane viskas gražu ir ryšku, bet juoda spalva nėra tokia gili ir šviesumo lygis nė iš tolo neprilygsta Pietų Korėjos milžinės flagmanams. Okay, nenoriu per daug skųstis - vis tiek tokia matrica geriau už bet kokį IPS.

Kai iš „Google” debesies persikėliau visus duomenis, tradiciškai, nebuvau nudžiugintas „MIUI 10.2” vartotojo sąsajos. Vėl tos pačios „iOS 6” stiliaus ikonėlės su visiškai tarpusavyje nederančiais modernesniais dizaino elementais pranešimų juostoje. Ai, ir dar tie nelemti kartas nuo karto neateinantys pranešimai. Taip, žinau, ne pirmas turėtas „Xiaomi” - aplikacijoms suteikiau visus leidimus nustatymuose, na, bet vis tiek kartais neišvengiu susidūrimo su šia problema. Kartojasi ir ne kartą kartą su kolegomis aptartos spontaninio „Xiaomi Mi Band 3” atsijungimo nuo Bluetooth problemos. Mieli „Xiaomi” programinės įrangos kūrėjai, ar jums ne gėda, jog jūsų kompanijos sukurta apyrankė veikia geriau su „Samsung” ar „Apple” telefonais?

Apart šių erzinančių dalykų, veikimo srityje neturėjau jokių priekaištų. Aplikacijos dėl „MIUI” optimizacijų bei žvėriškai galingo „Snapdragon 855” procesoriaus tiesiog skraido. Kiekvienas veiksmas telefone atliekamas taip sklandžiai ir greitai, kad mes jau kalbame apie naujausių „iPhone” teritoriją. Ir taip, tam pajusti nebūtina žaisti naujausių žaidimų, kadangi ta pati „Chrome” naršyklė ar vidutinio sudėtingumo programos juda lyg geriau sutepta dviračio grandinė. Apie žaidimus net nekalbu - absoliučiai aukščiausias lygis. 6GB operatyviosios atminties, „OnePlus” bei naujausių net 12GB RAM siūlančių „Samsung Galaxy” dėka, nebeskamba taip įspūdingai kaip kokiais 2017 metais, bet to visiškai pakanka, jog atidarytos aplikacijos nebūtų šalinamos iš fono ir net kitą rytą galėtumėte nuo tos pačios vietos pabaigti skaityti vakare pradėtą naujieną ar socialinio tinklo vartotojus postą.

Žinote, kas mane beprotiškai nustebino? Po ekranu sumontuotas pirštų antspaudų skeneris. Jau spėjau pabandyti kelis tokio tipo jutiklius keliuose skirtinguose telefonuose, tad buvau nusiteikęs išvysti tą patį liūdesiuką. Ai, galvoju, naudosiu atrakinimą veidu, jei bus labai blogai. Nebuvo. Atrakinimo greitis nestipriai atsilieka nuo „Xiaomi Mi Mix 2s“ gale įmontuoto skenerio ir beveik lenkia tą, kurį radau „Samsung Galaxy Note9” nugarėlėje. Tobula.

Kamera? Taip, nugarėlėje jų net 3. Labiausiai patinka 48MP pagrindinė akis, štampuojanti tiesiog nuostabias nuotraukas. Tiek spalvos, tiek detalės, tiek ekspozicija - aukščiausias lygis. Deja, kadangi daugybė mažų pikselių + prastas apšvietimas = bulvės kokybės nuotrauka, pagal nutylėjimą kadrai išsaugomi tik 12 megapikselių raiškos, kas kartu reiškia ir nuotraukos užimamos talpos sumažėjimą nuo 20 iki 5MB. Kokybė vis dar gera, bet tamsoje daiktų briaunos tarsi numuiluotos - trūksta aštrumo.

Antrasis, 2 kartus vaizdą priartinantis, sensorius darbą atlieka pakankamai gerai - iš auditorijos galo fotografuota dėstytojo prirašyta lenta puikiai įskaitoma. Sulieto fono režimas? Veikia, bet nieko gero ar blogo negaliu pasakyti - viskas kaip ir konkurentų išmaniuosiuose.

Itin plataus kampo kamera, mano nuomone, visiškai nereikalinga. Jos kokybė smarkiai prastesnė nei pagrindinės kameros, todėl ja daryti kadrai nėra įspūdingi. Galbūt vieną kitą kartą ji jums ir pasitarnaus - juk jos buvimas netrukdo.

Nesu asmenukių mėgėjas, bet priekinės kameros kokybė vaizdo pokalbiuose geresnė nei prieš tai turėto „Mi Mix 2s“, o kažkam daugiau jos nelabai naudoju.

Kaip nelabai didelis fotografas, bet sugebantis atskirti gerą nuotrauką nuo blogos, esu daugiau nei patenkintas „Xiaomi Mi 9” kameromis.

Naršote internete, klausotės muzikos, fotografuojate ir telefonas staiga miršta - niekas tokio scenarijaus nenori. „Xiaomi Mi 9” baterijos talpa siekia 3300mAh, kas yra pastebimai mažiau nei monstriškos 4000mAh celės „Huawei” ar „Samsung” priešininkuose, tad mano apibūdintas scenarijus čia daug labiau tikėtinas. Na, bet nėra viskas taip blogai. „MIUI 10” programinė įranga labai gerai optimizuota, tad akumuliatoriaus procentai nekrenta neprognozuojamai kaip kituose Android įrenginiuose, bet 3300mAh yra 3300mAh ir nieko čia nepadarysi - teks įkroviklio laidą įkišti į telefoną bent jau kartą per parą. Ar įmanoma ištempti 2 dienas be įkrovimo? Sunkiai, jei jums to reikia, ieškokite kito telefono.

Vis dėlto išduosiu paslaptį - „Xiaomi Mi 9” greitasis 20 vatų belaidis įkrovimas buvo tai, dėl ko rinkausi šį išmanųjį. Įsivaizduojate, praeitų metų „Xiaomi Mi Mix 2s” su įkištu laidu krovėsi maksimalia 18 vatų galia, o šiųmetis „Xiaomi” flagmanas jau geba bateriją pripildyti greičiau be jokių laidų. Sveiki atvykę į pažadėtąją „belaidę ateitį.” Juokingiausia, kad tam reikalingo greitojo belaidžio „Xiaomi” įkroviklio taip ir nenusipirkau dėl vienos paprastos priežasties - dar greitesnio laidinio įkrovimo. Vos tik pamatau mažesnį nei 40% baterijos likutį ir įkišęs originalų įkroviklį nueinu gerti kavos, grįžęs randu 70, o kartais net 80%. Taip greitai baterijos atsargų nepildė joks mano turėtas prietaisas, tad „Xiaomi Mi 9” esu linkęs atleisti už nedidelę akumuliatoriaus talpą.

Tai galime sveikinti „Xiaomi” pirmąkart pasiūlius telefoną be rimtų trūkumų? Hmm, mane vis dar erzina prasta mikrofono kokybė, nors ji ir šiek tiek geresnė nei „Mi Mix 2s”. Tik šįkart paminėsiu dar ir prastą garsiakalbį bei kaip ir kituose pigesniuose įrenginiuose esančią prastą vibraciją.

Ir vėl, Xiaomi, ir vėl… Kodėl negalite už telefoną paprašyti viena penkiasdešimtine daugiau ir parduoti man kone idealų prietaisą? Nežinau. Na, bet šįkart užmerksiu akis prieš erzinančias smulkmenėles - tiesiog nematau, ką smarkiai geriau būtų galima rasti rinkoje už 400-450 eurų. Manau, „Xiaomi Mi 9” mano kišenėje pragulės dar ilgai, kol sulauks savęs verto konkurento, todėl jį rekomenduoju visiems, kas nori gauti 95% 1000 eurų kainuojančio telefono patirties už 50% mažesnę kainą.

Jeigu norite labiau struktūrizuotos ir dalykiškesnės informacijos, siūlau akimis permesti ir mano „Xiaomi Mi 9” apžvalgą (ją rasite čia).