Didžiausias kino industrijos melas: ar mes vis dar žiūrime tą pačią istoriją tik su nauja pakuote?

Naujos technologijos, įspūdingi specialieji efektai ir garsių režisierių pavardės dažnai užgožia tai, kad pagrindinė istorija – sena kaip pasaulis. Herojus, įveikiantis kliūtis, meilė, išdavystė, kova už teisybę – šios schemos kartojamos dešimtmečiais. Skirtumas tik tas, kad šiandien jos pateikiamos 4K raiška, su kompiuterine grafika ir milijoninius biudžetus siekiančiais kostiumais.

Vis dėlto, verta paklausti savęs: ar mus labiau žavi pati istorija, ar jos įpakavimas? Ir kodėl kino kūrėjai vis dar renkasi „perdirbtas“ siužetines formules, užuot ieškoję visiškai naujų pasakojimo kelių?

Kodėl industrija renkasi saugų kelią

Kinas – tai ne tik menas, bet ir didžiulis verslas. Studijos investuoja šimtus milijonų eurų į vieną filmą, todėl natūralu, kad jos renkasi mažiau rizikingą kelią – istorijas, kurios jau įrodė savo komercinę sėkmę. Perdirbti žinomi siužetai, tęsiniai, „remake“ versijos ir net „reboot“ projektai yra patikimas būdas pritraukti auditoriją.

Žiūrovai atpažįsta mylimus veikėjus, pasaulius ir temas, todėl jaučia emocinį ryšį. Tai reiškia, kad kino teatruose bus pilnos salės, o investicijos – greičiau atsipirks. Tačiau tokia praktika ilgainiui veda prie kūrybinės stagnacijos, nes naujos idėjos tampa retenybe.

Klasikinės formulės privalumai ir trūkumai

Yra priežastis, kodėl klasikinės istorijos kartojamos – jos veikia. Herojaus kelionė, meilės trikampis ar keršto motyvas sukelia stiprias emocijas, todėl žiūrovas išgyvena istoriją lyg asmeniškai. Tačiau per dažnas tų pačių formulių naudojimas lemia nuobodulį, o kino kritikai vis dažniau priekaištauja dėl fantazijos stokos.

Įdomu tai, kad net ir žiūrovai, kurie garsiai pasisako už originalumą, dažnai vis tiek renkasi pamatyti dar vieną mylimos franšizės dalį. Štai kodėl „Žvaigždžių karai“, „Marvel“ ar „Disney“ perdirbiniai vis dar dominuoja pasauliniuose kino ekranuose.

Nauja pakuotė – senas turinys

Šiuolaikiniai filmai geba užmaskuoti istorijos pasikartojimą dėl įspūdingų vizualinių sprendimų. Kompiuterinė grafika leidžia sukurti neįtikėtinus pasaulius, kurių anksčiau nebuvo įmanoma pavaizduoti. Aktoriai – jauni, charizmatiški, dažnai atrinkti taip, kad atitiktų naujausias mados ir įvairovės tendencijas. Visa tai sukuria iliuziją, kad matome ką nors naujo.

Tačiau jei išgrynintume siužetą iki kelių sakinių, pamatytume, kad skirtumas tarp šiuolaikinio „blokbasterio“ ir 30 metų senumo filmo kartais tėra dekoracijose.

Ar mes patys to norime?

Reikia pripažinti – žiūrovai patys skatina tokį kino industrijos elgesį. Mes einame į premjeras, mokame už bilietus ir „streaming“ paslaugas, nes norime vėl patirti tą pačią emociją, kurią jautėme matydami originalą. Tai tarsi komforto maistas – gal ir ne naujas, bet visada malonus.

Tad gal klausimas turėtų skambėti ne „kodėl jie mums rodo tą patį?“, o „kodėl mes patys to prašome?“. Kino kūrėjai tik atspindi rinkos poreikį – jei auditorija reikalautų daugiau originalumo, jis atsirastų.

Tiems, kurie ieško visiškai naujų istorijų, verta atsigręžti į nepriklausomą kiną, tarptautinius festivalius ir mažesnių biudžetų projektus. Būtent ten gimsta naujos idėjos, eksperimentuojama su pasakojimo formomis ir drąsiai laužomos klišės. Nors tokie filmai rečiau pasiekia masinę auditoriją, jie dažnai tampa tikrais meno kūriniais ir ilgainiui įkvepia net didžiąsias studijas.