Ne kiekvienas su šalmu yra chuliganas: tikroji motociklininkų pusė, kurios dažniausiai nematome

Viešojoje erdvėje šie žmonės dažnai vaizduojami vienodai: greiti, rizikingi, pasipūtę. „Jie patys kalti“, „nusižudys, nieko tokio“, „man jų negaila“ – šios frazės skamba komentarų skiltyse, kai tik įvyksta avarija. 

Ir net jei žmogus buvo nukentėjęs ne savo kaltės, dažnai jam atitenka kaltininko etiketė vien dėl to, kad važiavo dviem ratais. Bet kas tie motociklininkai iš tikrųjų? Ar jie tikrai laksto? Ar iš tiesų nesilaiko taisyklių? Ir gal, svarbiausia, kodėl taip lengvai leidžiame sau juos nurašyti, kai net nesame jų pažinę?

Greitis yra, bet jis ne viską pasako

Taip, yra motociklininkų, kurie važiuoja greitai, taip, kai kurie viršija greitį. Bet toks generalizavimas, jog visi motociklininkai yra lenktynininkai, yra lygiai toks pat, kaip sakyti, kad kiekvienas BMW vairuotojas yra chamas. Taip, įspūdžio ieškotojų būna visur, bet dauguma motociklininkų greitį renkasi ten, kur tai leidžiama, o ne kasdienėje miesto spūstyje.

Daug žmonių sėda ant motociklo ne todėl, kad nori rizikuoti, o todėl, kad nori jausti kelią. Jiems tai koncentracijos, tylos ir vidinės laisvės momentas. Toks žmogus ne skuba, o keliauja. Ir kai jis važiuoja – jis nemąsto apie lenktynes. Jis mąsto apie buvimą kelyje, apie tikslą ir maršrutą, kuris turi prasmę. Greitis ne visada yra pavojus. Pavojus atsiranda tuomet, kai jo nesupranti.

Apranga ne visada reiškia maištavimą

Juodos odos striukės, šalmai, dėmesį traukiančios detalės. Daug kam tai yra ženklas: važiavau greitai ir pavojingai. Bet tikras motociklininkas žino, kad tai apsauga, o ne poza. Tai saugumas, ne mada. Apranga, kurią vilki dauguma jų, kainuoja daugiau nei vidutinis paltas. Ir ta striukė, kuri atrodo tarsi aksesuaras, realybėje išgelbsti odą, kaulus ir net gyvybę.

Stereotipas, kad motociklininkas yra maištininkas, kuris važiuoja kaip nori ir rėkia iš po šalmo, gyvena filmuose. Realybėje jie turi draudimus, technines apžiūras, taisykles. Jie žino, kad vienas neapdairus judesys ir gali būti vėlu, todėl dažniausiai jie važiuoja su pagarba ir ne tik sau, bet ir visiems aplinkui.

Avaringumas ir kaltė – ne tas pats

Skaičiai dažnai ištraukiami iš konteksto. Taip, motociklininkai patenka į avarijas dažniau. Bet dažniausiai ne dėl savo kaltės. Juos dažnai nemato, nepraleidžia, ignoruoja. Motociklas užima mažiau vietos, reikalauja daugiau dėmesio ir numatymo. Ir kai vairuotojas nepažvelgia per petį prieš persirikiuodamas, jis tampa grėsme ne sau, o būtent motociklininkui.

Didelė dalis skaudžių įvykių įvyksta ne dėl to, kad motociklininkas lakstė, o dėl to, kad kiti neatsižvelgė į jo buvimą kelyje. Būtent todėl motociklininkų bendruomenė nuolat kalba apie matomumą, dėmesingumą ir supratimą. Jie nenori išskirtinumo. Jie nori, kad juos matytų, nes būti matomam, tai gyventi ilgiau.

Kas iš tikrųjų sėda ant motociklo?

Motociklininkai apima labai įvairius žmones. Tai ne vien jauni vyrai su adrenalino poreikiu. Tai ir chirurgai, mokytojai, IT specialistai, net pensininkai. Daug jų turi šeimas, vaikus, karjerą. Ir dauguma jų yra vairuotojai, kurie pirmiausia mato kelią kaip bendrą erdvę, ne kaip trasą.

Važiavimas motociklu yra pasirinkimas. Ir dažnai tai būna labai sąmoningas sprendimas: jie mokosi specialiuose kursuose, dalyvauja bendruomenėse, mokosi vienas iš kito. Ir kai kelyje jie mato, kaip vairuotojas specialiai sumažina tarpą ar staigiai pristabdo – jie supranta, kad stereotipas vis dar gyvas, nors jie patys jau seniai iš jo išaugę.

Kai keliu dalinasi ne ratai, o žmonės

Žmonės bijo to, ko nesupranta ir dažnai pyksta ne dėl motociklo garso, o dėl to, kad tas garsas sukelia vidinį nejaukumą. Jis primena trapumą, netikėtumą. Ir vietoje to, kad pasikalbėtume, žmonės pasirenka nuteisti. Bet pagarba kelyje prasideda nuo vieno dalyko – suvokimo, kad kiekvienas, kuris važiuoja, nori grįžti namo. Nesvarbu, kiek ratų turi jo transporto priemonė.

„Daugiausia bėdų kyla ne dėl greičio, o dėl nesusikalbėjimo. Vairuotojai mato motociklininką kaip grėsmę, o motociklininkai mato vairuotojus kaip kliūtis. Bet jei abu pamatytų vienas kitame žmogų – reikalai pasikeistų labai greitai“, – įsitikinęs motociklų instruktorius Toma.

Stereotipus lengva maitinti, sunku išgyvendinti, tačiau kai pradedi kalbėtis su tais, kurie važiuoja motociklais, matai visai kitą paveikslą. Jame nėra nei chuliganų, nei didvyrių. Tik žmonės, kurie pasirinko kitokį keliavimo būdą. Ir jei vietoj išankstinio nusistatymo pasirinktume pastabumą, kantrybę ir pagarbą – daug daugiau jų grįžtų namo sveiki.