Pensininkai gyvena geriau nei galvojate: atskleidžiama šokiruojanti realybe, tiesa apie pensininkų milijonus

Paradoksas, kuris erzina. Vieni iš paskutiniųjų eurų moka už komunalines, kiti nuolat keliauja po pasaulį ir išsirenka, kur mėnesiui išvažiuos žiemą. Vieni bijo kainų, kiti – perka geriausius maisto papildus, kosmetiką ar naują televizorių. 

Ir tai nėra pasaka, tai pensininkų socialinis susisluoksniavimas, apie kurį dažnai tyčia nutylima. Tad ar tikrai visi pensininkai skursta? O gal kartais patogiau turėti vieną aukos įvaizdį, nei pažvelgti giliau: į tai, kaip skiriasi jų pensijos, praeitis ir sprendimai?

Ne visi pensininkai vienodi: nei kišene, nei istorija

Labai dažnai apie senjorus kalbama kaip apie vieną grupę, tarsi visi jie gyventų taip pat. Tarsi visi vienodai išgyveno sovietmetį, tarsi visi turėjo tokias pat darbo sąlygas, tokias pačias pareigas. Bet realybė daug įvairesnė. 

Vienas žmogus visą gyvenimą dirbo aukšto rango vadovu valstybinėje įstaigoje, kitas plušo fiziniame darbe be jokių garantijų. Vienas mokėjo visus mokesčius, kitas dirbo „juodai“. Rezultatas – kardinaliai skirtingos pensijos. Tie, kurie šiandien gyvena geriau, dažnai tiesiog pasiruošė iš anksčiau. 

Jie investavo, įsigijo nekilnojamojo turto, tvarkėsi su antros pakopos fondais, neturėjo skolų. Ir tai ne visada reiškia, kad jie buvo turtingi. Tai reiškia, kad jie planavo. Ir dabar, kai vienas senjoras renkasi tarp kefyro ir pieno, kitas – tarp Kanarų ir Madeiros.

Pensijų sistema – vis dar šachmatai, bet ne visiems pralaimėti

Lietuvos pensijų sistema buvo ir tebėra keistas konstruktas. Čia susipina sovietinio laikotarpio inercija, nepriklausomybės chaosas ir vakarietiškų reformų fragmentai. Tai reiškia, kad skaičiuojant pensiją, dažnai atsitinka nelogiškumų. 

Vienas žmogus gauna kuklius 400 eurų, o kitas net virš tūkstančio. Ir tai vis dar realybė, kuri ne visada atspindi, kiek žmogus realiai įdėjo darbo. Be to, yra senjorų, kurie gauna ne tik valstybinę, bet ir papildomas pensijas, pavyzdžiui, iš privačių fondų, iš buvusių darbdavių, kartais net iš užsienio. 

Kai kas gauna pensiją Lietuvoje, bet gyvena užsienyje, kur net ir mažesni pinigai leidžia gyventi patogiau. Tad klausimas „kiek gauna pensininkas?“ šiandien reikalauja papildomo klausimo – kuris iš jų?

Dirbantieji pyksta, bet ar visada pagrįstai?

Internete netrūksta pasipiktinusių komentarų: „Aš dirbu 12 valandų per dieną ir vos suduriu galą su galu, o mano kaimynė pensininkė važinėja į sanatorijas.“ Šis pyktis dažnai yra emocinis ir ne be pagrindo. Jauni žmonės moka didelius mokesčius, gyvena brangiai, negauna subsidijų, nuolaidų. 

Tuo tarpu pensininkai dažnai turi nuosavą būstą, gauna nuolaidas transportui, vaistams, šildymui, net bilietams į renginius. Bet verta paklausti: ar tai neturėtų būti tikslu, o ne problema? 

Galbūt verta ne piktintis, kad kažkam geriau, o siekti, kad dirbantysis taip pat galėtų gyventi oriai. Nes realybė tokia, kol kas sistema labiau saugo seną žmogų nei jauną. Bet tai nėra senjoro kaltė, tai yra sistemos nelygumas, kuris erzina abi puses.

Skurdas vis dar egzistuoja, bet ne visiems

Nereikia idealizuoti. Taip, vis dar yra pensininkų, kurie nebegali sau leisti vaisių, jau nekalbant apie vizitą pas odontologą. Taip, yra vienišų, ligotų, neturinčių paramos. Bet svarbu suprasti: jie nėra vienintelė pensininkų realybė. Šiandien vis daugiau tokių, kurie aktyvūs, keliavę, išsilavinę, drąsiai naršantys internete, bendraujantys, uždirbantys papildomai ar net investuojantys.

Kai kurie pensininkai gauna daugiau nei minimalų atlyginimą. O kai kurie – daugiau nei vidutinį. Ir nors tai nėra taisyklė, tai nėra ir išimtis. Tiesiog apie tai garsiai nekalbama, nes visuomenė vis dar labiau linkusi matyti pensininką kaip auką, o ne kaip žmogų, kuris gali sau leisti gyventi gerai.

„Pensija nelygi pensijai. Yra žmonių, kurie net nežino, kokia jų pensija, nes jų pajamos ateina iš trijų skirtingų šaltinių. Ir tai nėra milijonieriai. Tai buvę mokytojai, inžinieriai, ekonomistai, kurie mąstė apie ateitį dar tada, kai visi tik dirbo“, – sako socialinių sistemų ekspertas Rimantas.

Verta pagaliau pripažinti, kad pensininkas šiandien nereiškia to paties, ką reiškė prieš dešimtmetį. Jie ne vien skurdinami, ne vien tylūs, ne vien per silpni gyvenimui. Kai kurie jų moka kortele be baimės, žino savo vertę, balsuoja su išmanymu ir renkasi, kur gyventi ne pagal kainą, o pagal tai, kur daugiau saulės.

Užuot vienas kitą kaltinę, pensininkai, dirbantieji, jauni, seni, turėtume pradėti kalbėtis apie tai, kaip išsilyginti, o ne pasipiktinti. Pensininkai ne visada skursta, kai kurie tiesiog gyvena taip, kaip norėtum gyventi tu ir tai tikrai nėra blogai.