Lenkiškas bulvių sodinimo triukas: neįtikėtinas poveikis, derlius nustebins net didžiausius skeptikus

Skirtingai nei tradicinio sodinimo atveju, kai gumbai dedami į gilesnes duobutes ir užkasami sunkiu dirvožemiu, čia bulvės sodinamos į negilias vagas – maždaug 5–7 centimetrų gylyje – ir užberiamas purus, maistingas mišinys, o ne tanki žemė.

Patyrę agronomai teigia, kad toks būdas gerokai paspartina dirvos ir pačių gumbų įšilimą. Pavasarį greičiausiai įšyla būtent viršutiniai 5–10 centimetrų dirvožemio sluoksniai, todėl bulvės gauna ankstyvą startą. Daigai pasirodo greičiau, o stolonai – požeminiai ūgliai, ant kurių formuojasi nauji gumbai – aktyviau vystosi purioje, orui laidžioje aplinkoje.

Rezultatas – gausesnis, kokybiškesnis derlius: gumbai būna lygesni, be suaugimų ir mazgų. Viršutinis dirvos sluoksnis po lietaus daug greičiau pradžiūsta, todėl sumažėja puvinių, rauplių ir grybinės kilmės ligų rizika.

Pasiruošimą rekomenduojama pradėti jau rudenį: dirvą verta perkasti, įterpiant perpuvusios organikos. Pavasarį žemės jau nebekasama – tik gerai supurenama. Sodinamoji medžiaga turėtų būti daiginama, kol susiformuos tvirti, trumpi daigeliai.

Į 5–7 centimetrų gylio vagas, paliekant 30–35 centimetrų atstumą tarp gumbų, bulves reikia dėti akelėmis į viršų. Iš viršaus jos užberiamos daržo žemės, gerai perpuvusio komposto arba mėšlo ir medžio pelenų mišiniu. Šio sluoksnio spausti nereikia – svarbu, kad jis išliktų purus.

Kai pasirodo daigai, būtina bent kartą juos supurenti ir apkaupti, suformuojant aukštą vagą. Be šios procedūros gumbai gali iškilti į paviršių, patekti į šviesą ir pažaliuoti, o tokios bulvės maistui netinka.

Specialistų teigimu, šis sodinimo „atvirkščiai“ būdas ypač pasiteisina vidutiniškai drėgnuose regionuose ir ten, kur gruntinis vanduo slūgso gana arti paviršiaus. Tuo tarpu labai sausuose rajonuose jis gali būti mažiau efektyvus, nes viršutinis dirvos sluoksnis per greitai išdžiūsta. Tokiais atvejais geriau taikyti klasikinį, gilesnį sodinimą.