Dronai perrašė karo taisykles? Senieji generolai šokiruoti - priešui mirtis ateina tyliai ir be garso

Ši tema yra ne vien apie bepiločių skrydžius. Tai – apie tai, kas leidžiama, ką mes toleruojame karo metu, ir kiek šiuolaikinės technologijos lemia, kas lieka gyvas, o kas – ne.

Skambiai kalbant, galima būtų sakyti, kad dronai karo lauke sukėlė tylų perversmą. Tačiau ar tai tikrai negrįžtama?

Dronų indėlis: skaitmeninė revoliucija ant smėlio

Bepiločiai orlaiviai iš pradžių buvo laikomi papildomu priedu, kaip akimis ore ar tiksliosios žvalgybos įrankiu. Tačiau vos tik jie pradėti ginkluoti, situacija pasikeitė. Jų gebėjimas smogti greitai, iš toli, dažnai visiškai nenujaučiant priešininkui, leido mažoms valstybėms bei netradicinėms jėgoms susigrąžinti karinę iniciatyvą. 

„Bayraktar TB2“ tapo ne tik ginklu – jis virto simboliu, net karo daina. Šiuolaikiniai karai tampa vis dažniau asimetriški. Vienoje pusėje gali būti gerai ginkluota valstybė, kitoje – grupuotė, turinti porą dronų ir išmanią programėlę. Šis disbalansas sujaukė įprastus karo žaidimo dėsnius.

Etika ir vaizdo žaidimo iliuzija

Dronų operatoriai dažnai bazuojasi tūkstančiai kilometrų nuo kovos lauko. Jiems nereikia lipti per purvą ar matyti iš arti padarinių. Šis atotrūkis tarp smurto ir asmeninės atsakomybės sukėlė rimtų etinių klausimų. Ar nužudymas per ekraną yra mažiau tikras? Ar šis būdas mažina empatiją?

Be to, dronų išpuoliai dažnai vykdomi pagal žvalgybos duomenis, kurie ne visada būna tikslūs. Per pastarąjį dešimtmetį matėme atvejų, kai žuvo civiliai, o atsakomybė lieka išplaukusi tarp šalių, institucijų, net programinės įrangos klaidų.

Ekonomika ir prieinamumas – kiekvieno kišenėje po orlaivį?

Kariškiai nebėra vieninteliai, turintys galimybę naudoti dronus. Pramoniniai modeliai jau kainuoja tiek, kiek geresnis telefonas. Tokios teroristinės grupuotės kaip „ISIS“ ar „Hamas“ jau įrodė, kad net paprasti komerciniai dronai gali būti pritaikyti kaip bombonešiai ar žvalgybiniai įrenginiai.

Tai sukuria precedentą, kuris gąsdina net stipriausias armijas. Priešas gali būti bet kur – miške, sode, už stogo. Kiekvienas ore sklandantis objektas gali reikšti mirtį.

Technologija keičiasi – ar su ja keičiasi ir karas?

Kaip ir kiekviena naujovė, dronai iš pradžių buvo laikomi grėsme, kurią reikia pažaboti. Tačiau ilgainiui jie integravosi į bendrą strateginę sistemą. NATO valstybės kuria savo bepiločius orlaivius, diegia juos į sausumos pajėgas, net į laivyną. Taip kuriamos sistemos, kurios pačios geba atpažinti taikinius ir priimti sprendimus.

Dirbtinis intelektas – kitas etapas, kuris gali nulemti, jog žmogus bus visai išstumtas iš sprendimų grandinės. Jei tai įvyks arba tiksliau, kai tai įvyks, kyla klausimas ar liks vietos žmogiškumui kare, o gal žmogiškumo kare niekada ir nebuvo?

Ar taisyklės pakeistos visiems laikams?

Visgi, dronai tai nėra laikina mada. Jų įtaka išryškėjo Ukrainos kare, Kalnų Karabache, Sirijoje. Jie ne tik kovoja, bet ir formuoja visuomenės nuomonę, filmuodami pergales, parodydami žiaurumus. Jie tapo propagandos įrankiu, o tai tik dar vienas pavyzdys, kaip ginklas gali būti ir žinutė.

Tačiau ar tai reiškia, kad dronai pakeitė karo taisykles visiems laikams? Ne visi sutiktų. Kaip ir visos technologijos, jie taps įprasta arsenalo dalimi, o galbūt net bus nurungti kitų, tyliai artėjančių naujovių Bet vienas dalykas aiškus – grįžti prie karo „senoviškai“ jau nepavyks. Bent jau ne tiems, kurie kartą jau matė, kaip atrodo mirtis iš dangaus per ekraną.