Bankų godumui nėra jokių ribų: atskleista, už ką iš tiesų mokame ir kaip nemokėti nė cento daugiau

Kasmet vis daugiau operacijų persikelia į skaitmeninę erdvę. bankai džiaugiasi mažesnėmis veiklos sąnaudomis, tačiau klientai retai pajunta tai savo kišenėje. Vienos paslaugos pigėja, bet atsiranda naujų mokesčių. 

O kai kurios sumos, kurias bankai nuskaičiuoja automatiškai, tampa tarsi nematomu pinigų nutekėjimu, ypač tiems, kurie į savo banko sąskaitą žiūri tik tada, kai gauna algą. Tad kyla labai natūralus klausimas – ar tikrai bankų paslaugos yra tokios brangios, kaip atrodo, ir už ką tiksliai mes mokame?

Mėnesinis mokestis – už ką jis imamas?

Dauguma bankų siūlo standartinius paslaugų planus, kuriuose vienu mėnesiniu mokesčiu padengiamos pagrindinės paslaugos, tokios kaip pavedimai eurais, sąskaitos tvarkymas, kortelės palaikymas. 

Nors atrodo patogu, dažnam klientui lieka neaišku, kodėl turint tik vieną mokėjimo kortelę ir atliekant kelis pervedimus per mėnesį vis tiek reikia mokėti 1–3 eurus. Toks fiksuotas mokestis, tarsi prenumerata, leidžianti naudotis infrastruktūra. Tačiau tai nereiškia, kad realiai išnaudojame tiek, kiek sumokame. 

Neretai bankai pateikia planų kainodarą, kuri atrodo „patraukli“, bet paslaugų apimtis yra per didelė eiliniam klientui. Tai panašu į tai, kai perki sporto salės narystę, bet apsilankai du kartus per mėnesį.

Kai kurios paslaugos, kurios anksčiau buvo nemokamos, dabar įtrauktos į planus, pavyzdžiui, grynųjų pinigų paėmimas ar net banko sąskaitos išrašas. Vartotojas moka ne už kiekvieną paslaugą atskirai, o už galimybę jomis naudotis – ar jis to nori, ar ne.

Kiek kainuoja tavo pinigų prieinamumas?

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo logiška – jei nori išsiimti pinigų iš savo sąskaitos, turėtum tai galėti padaryti nemokamai. Deja, kai kurie bankai taiko griežtus limitus, nemokami tik keli išgryninimai per mėnesį, viršijus – taikomas 1–2 proc. mokestis. Ir jei dar naudoji kito banko bankomatą – sumos išauga dar labiau.

Šis mokestis dažnai aiškinamas logistikos sąnaudomis, apsaugos paslaugomis, technine priežiūra. Vis dėlto, daugeliui tai atrodo paradoksalu, kodėl turėčiau mokėti už tai, kad atsiimu savo pinigus? Ir jei anksčiau tokie mokesčiai atrodė priimtini grynųjų mėgėjams, dabar jie taikomi beveik visiems, net ir tiems, kurie pinigus pasiima tik sykį per kelis mėnesius.

Dar daugiau klausimų kelia tarptautiniai pervedimai ar valiutos konvertavimas. Kai kuriais atvejais, už tai, kad pervedi pinigus užsienin, gali tekti sumokėti 10–30 eurų. Ir net jei viskas vyksta automatiškai sistemoje, sumos lieka įspūdingos, ypač, jei pavedimas atliekamas ne darbo dieną.

Pelno siekimas – kur baigiasi paslauga, kur prasideda verslas?

Bankas, kaip įstaiga, nėra labdaros organizacija. Jo tikslas – uždirbti. Tačiau problema kyla tuomet, kai pelno siekimas pradeda dominuoti prieš kliento interesą. Vis daugiau paslaugų tampa apmokestinamos, o klientas ne visada turi realų pasirinkimą, nes bankų Lietuvoje nėra tiek daug, kad konkurencija būtų agresyvi.

Dar vienas aspektas – siūlomi finansiniai produktai, kurie kartais „prastumiami“ kaip naudingi. Įmokų draudimas, kortelės su papildomomis paslaugomis, net sąskaitų likučių draudimas – visa tai kainuoja. Ir jei klientas neatsargiai pasirašo be detalesnio skaitymo, mėnesinis mokestis gali išaugti dar keliais eurais.

Be to, net smulkūs veiksmai, tokie kaip SMS informacijos siuntimas ar priminimai apie mokėjimus, tampa papildomais mokesčiais. Tiesa, dažniausiai šios paslaugos būna įjungtos automatiškai ir tai reiškia, kad klientas mokės tol, kol pats jų neišjungs.

Alternatyvos egzistuoja, bet ne visiems

Šiuolaikinėje finansinėje ekosistemoje atsiranda vis daugiau alternatyvų: fintech įmonės, skaitmeniniai bankai, mobiliosios aplikacijos, kurios siūlo mažesnius mokesčius arba nemokamas paslaugas. Vis dėlto, daug vyresnio amžiaus žmonių, mažesnių miestų gyventojų ar tiesiog mažiau technologijomis besinaudojančių žmonių lieka lojalūs senosioms sistemoms.

Kai kurie jų net nežino, kad moka už paslaugas, kurias galėtų gauti nemokamai kitur. O kiti tiesiog bijo pasikeitimų. Būtent todėl tradiciniai bankai ir toliau renkasi „klusnią“ auditoriją, kuri nekelia per daug klausimų, tik kartais pasipiktina, kodėl banke liko mažiau, nei turėjo būti.

Mokame už patogumą ar už nežinojimą?

Galima sakyti, kad bankų paslaugų kainos dažnai atspindi mūsų pasirinkimą. Tie, kurie domisi, analizuoja ir ieško geresnių sąlygų, moka mažiau arba visai nemoka. Tie, kurie priima viską kaip duotybę – tampa pelningiausiais klientais.

Kainodaros painumas, automatiniai nuskaitymai ir ilgų sutarčių niuansai leidžia bankams veikti skaidriai, bet ne visada aiškiai. O kol klientas nežino, už ką moka, tol jam atrodo, kad moka per daug. Ir galbūt svarbiausias klausimas šiuo atveju - ar tikrai visada reikia tiek mokėti, ar tiesiog reikia žinoti daugiau?