Buvęs „PlayStation“ vadovas atskleidė, kodėl žaidimų pardavimai mažėja ir pagrindinė to priežastis nėra kaina

Artimiausiu metu pasirodantys „Nintendo Switch 2“ žaidimai kainuos net 80 eurų, o „Microsoft“ taip pat pranešė apie panašų kainodaros modelį kai kuriems savo žaidimams. Tuo tarpu „GTA 6“, jei pasitvirtins gandai, gali kainuoti daugiau nei 100 eurų. 

Žaidimų industriją bando šią situaciją pateisinti infliacija bei augančiomis kūrimo išlaidomis, tačiau daugelis vartotojų į šiuos argumentus žiūri skeptiškai. Esminė problema šiandien yra ne tiek kaina, kiek žaidimų kokybė. 

Jei žaidimas už 80 eurų būtų tikrai išskirtinis, daugelis būtų pasirengę tiek mokėti. Tačiau šiandien ne vienas AAA žaidimas neatitinka net pusės tokios kainos vertės. Kainos auga, bet jų turinys dažnai – ne. Buvęs „PlayStation“ vadovas Shuhei Yoshida, kalbėdamas su „PlayStation Inside“, šią situaciją pavadino „neįmanoma lygtimi“. 

Jis sutinka, kad infliacija ir vartotojų lūkesčiai kuria spaudimą gamintojams, bet kartu pabrėžia – žaidėjai tikisi daugiau, už mažiau. Nors jo tonas buvo atsargus, tarsi bandytų iš anksto neutralizuoti galimus vartotojų priekaištus. 

Buvusio „PlayStation“ vadovo komentarai pasirodė panašiu metu, kai „Nintendo“ ir „Microsoft“ bandė pagrįsti kainų augimą išorinėmis aplinkybėmis. Pasak S. Yoshidos, kainų augimas buvo neišvengiamas. Tačiau ar tai tikrai viskas, ką reikia žinoti?

Daugelis jaučia, kad realus žaidimų turinys ne visada pateisina kainą, o dažnai net ir neatitinka to, ką žadėjo reklamos. Mikrotransakcijos, DLC plėtiniai, „battle pass“ ir kitokie papildomi mokesčiai – visa tai tapo norma. 

Rezultatas? Žaidėjų susidomėjimas krenta, o vis daugiau jų grįžta prie senesnių, patikrintų žaidimų ar laukia išpardavimų. Pirmosios dienos pardavimai mažėja, o pramonė pradeda jausti nuovargio pasekmes.

S. Yoshida tiki, kad generatyvinis dirbtinis intelektas gali pakeisti situaciją, ypač mažesnėms kūrimo studijoms. Anot jo, dirbtinis intelektas gali padėti sumažinti kūrimo sąnaudas, padaryti gamybą efektyvesnę, ypač ten, kur trūksta resursų. Tai jau matoma šiandien, nes kai kurios komandos jau integruoja DI sprendimus į savo kūrybinius procesus.

Tačiau vien technologijų neužteks. Jei didieji žaidimų leidėjai ir toliau laikys prekės ženklo žinomumą bei garsų vardą kaip vertės garantą, net ir tada, kai turinys to nepatvirtina, krizė neišvengiama. Žaidimų industrija jau kartą išgyveno didelį krachą 1983 metais, kai pasiūla ir kokybė prasilenkė su lūkesčiais. Dabartinė situacija kelia nerimą, nes panašumų netrūksta.

Kol kas panašu, kad pramonė dažnai renkasi investuoti ne į turinį, o į reklamą. Dideli biudžetai tenka rinkodarai, ne kūrimui. Žaidimai tampa išpūstais projektais su geru PR ir silpnu turiniu. Ilgainiui žaidėjai tai pastebi, atsiranda pasipriešinimas, lėtėja pirkiniai, augantis nepasitenkinimas virsta reputacijos krize.

Jeigu industrija nori išlikti gyvybinga ir tvari, ji privalo iš naujo įvertinti tai, kas yra vertė. Tikras žaidimo potencialas slypi ne logotipe ar pavadinime, bet tame, kiek džiaugsmo, įspūdžių ar net prasmingo laiko jis suteikia žaidėjui. Kol to nebus suprasta ir 100 eurų netaps riba.