Pensijų sistema žlunga? Jaunoji karta Lietuvoje gali likti be nieko, štai kas dažniausiai yra nutylima

Ar tikrai jaunajai kartai bus užtikrintas orus senatvės laikotarpis? Skaičiai kalba už save. Lietuvoje vyraujantis pensijų modelis pagrįstas solidarumu, o tai reiškia, kad dirbantieji išlaiko tuos, kurie jau pasitraukė iš darbo rinkos. 

Tačiau gimstamumo rodikliai krenta, emigracija vis dar kelia galvos skausmą, o visuomenė sparčiai sensta. Tokioje situacijoje tampa sunku ne tik subalansuoti biudžetą, bet ir išlaikyti pasitikėjimą sistema.

Šioje realybėje jaunoji karta vis dažniau klausia, o kur garantija, kad ir mes sulauksime pensijos? Ar verta pasikliauti vien valstybe, kai kalba pasisuka apie senatvę? Šie klausimai nėra tik spekuliacijos – jie iškyla remiantis demografinėmis, ekonominėmis ir politinėmis tendencijomis.

Demografinis spaudimas – vis didesnė našta sistemai

Lietuva susiduria su viena sparčiausiai senstančių visuomenių Europoje. Statistika rodo, kad iki 2050 metų žmonių virš 65 metų amžiaus gali būti daugiau nei dirbančiųjų. Tai reiškia, kad vienam pensininkui teks mažiau dirbančiųjų, o tai tiesiogiai veikia „Sodros“ pajėgumą išmokėti pensijas. 

Ši proporcija keičiasi ne darbuotojų naudai, o valstybė ne visada suspėja reaguoti. Be to, nuo 1990-ųjų iki dabar šalis neteko šimtų tūkstančių gyventojų dėl emigracijos. Jauni, darbingi žmonės palieka Lietuvą, o tai reiškia dar mažesnes įmokas į socialinio draudimo fondą. 

Nors pastaraisiais metais emigracija kiek sulėtėjo, jos pasekmės vis dar jaučiamos – mažėja darbo jėgos, mažėja pajamos į valstybės biudžetą. Tai verčia ieškoti alternatyvų, reformuoti sistemą, skirti daugiau dėmesio privačioms pensijų kaupimo programoms arba kurti visiškai naujus modelius, pritaikytus moderniai darbo rinkai.

Ar pensijų kaupimas – išeitis?

Pastaraisiais metais Lietuvoje sustiprėjo trečios pakopos pensijų fondų vaidmuo. Jauni žmonės skatinami patys rūpintis savo ateitimi ir kaupti papildomai. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiška – jei pasitiki savimi, kodėl gi neperimti kontrolės? 

Tačiau problema ta, kad jauni žmonės dažnai neturi stabilių pajamų, todėl kaupimas dažnai nukeliamas „kitam kartui“. Kitas aspektas yra pasitikėjimas pačia sistema. Daugelis prisimena pensijų reformų chaosą: kai kurie fondai prarado vertę, buvo keičiamos taisyklės, keitėsi valstybės prisidėjimo modeliai. 

Tai sukėlė nemažai abejonių, ar apskritai verta remtis „sistema“, kuri pati nėra stabili. Be to, infliacija, geopolitiniai neramumai ir globalios krizės daro įtaką investicijų saugumui.

Taigi, nors kaupimas atrodo kaip protinga strategija, realybėje ne visi jauni žmonės gali sau tai leisti – o net ir galintys, ne visuomet tai daro.

Alternatyvūs keliai ir galimos išeitys

Vakarų valstybės jau ieško sprendimų. Kai kurios šalys svarsto galimybę perkelti pensijų sistemą į vadinamąją „taškų sistemą“, kur kaupimas priklauso nuo konkretaus darbo indėlio, o ne amžiaus ar stažo. 

Taip pat daug kalbama apie universalias bazines pensijas – fiksuotas išmokas visiems, nepriklausomai nuo įmokų istorijos. Lietuvoje diskusijos apie esmines reformas dar tik įsibėgėja. Kol kas vyrauja pataisos, koreguojami kaupimo principai, keičiamos amžiaus ribos. 

Tačiau jei valstybė nori užtikrinti ateities kartoms saugią senatvę, tikėtina, reikės kur kas drąsesnių sprendimų. Galbūt ateities pensija nebebus pinigų perlaida iš valstybės. Gal tai bus garantuotos paslaugos: sveikatos priežiūra, būsto parama, energetinis saugumas. 

Tokiu atveju „pensija“ įgaus naują prasmę – tai, ką užsitarnavai kaip pilietis, o ne kaip darbdavio pavaldinys.

Nepaisant visų iššūkių, aišku tai, kad jaunajai kartai teks pačiai prisiimti atsakomybę už savo senatvę. Tai nereiškia, kad valstybė turi nusimesti pareigas, tačiau pasikliauti vien „Sodra“ tampa vis rizikingiau. Kuo anksčiau pradedama domėtis, tuo geresni rezultatai ateityje.

Būsimos pensijos forma gali keistis, tačiau jei šios temos neignoruosime, ateitis nebūtinai bus tamsi. Žinojimas, planavimas ir dialogas tarp kartų – štai kas gali užtikrinti, kad net ir po kelių dešimtmečių senatvė bus ne baimės, o orumo metas.