Ar demokratija Lietuvoje jau žlugo? Mes balsuojame, jie valdo, bet ar dar turime bent menkiausią pasirinkimą?

Tačiau vis dažniau girdime abejojančius, ar šiandienos demokratija vis dar veikia taip, kaip turėtų? Ar mūsų balsas iš tikrųjų ką nors lemia? Ar rinkimai ir politinis gyvenimas dar atspindi tikrąją tautos valią, ar tapo fasadiniu spektakliu?

Piliečių nusivylimas sistema auga. Mažėjantis rinkėjų aktyvumas, nuolatiniai skandalai, nesibaigiantis politikų tarpusavio kaltinimų srautas ir korupcijos šleifai kai kuriuos verčia manyti, kad demokratija Lietuvoje tampa vis labiau imituojama nei realiai veikianti. 

Politikos kritikai nebekalba apie idėjas, o stumdo vieni kitus socialiniuose tinkluose ir televizijos laidose. Diskusijos virsta triukšmu, sprendimai – lojalumo žaidimu, o viešasis interesas tapo tuščia deklaracija.

Kita vertus, sistema vis dar egzistuoja. Rinkimai vyksta, žiniasklaida laisva, piliečiai gali išreikšti nuomonę be baimės. Turime institucijas, kurios kontroliuoja valdžios veiksmus. Taigi, klausimas, ar demokratija Lietuvoje veikia, nėra vienareikšmis. 

Ji nei visiškai žlugusi, nei idealiai veikianti. Tad pažvelkime giliau, kokios yra tikrosios demokratijos būklės problemos šiandien?

Rinkimai - teisė balsuoti ar politinė loterija?

Rinkimai yra kertinis demokratijos akmuo – galimybė piliečiams išrinkti tuos, kurie atstovaus jų interesams. Tačiau ką matome realybėje? Vis mažiau žmonių tiki, kad balsas ką nors lemia. 

Rinkimų aktyvumas Lietuvoje nuolat mažėja – savivaldybių, Europos Parlamento ar net Seimo rinkimuose dalyvauja mažiau nei pusė rinkėjų. Ką tai rodo? Tai neabejotinai yra nepasitikėjimo sistema dalis. 

Daugelis piliečių jaučia, kad politika tapo uždara, ją valdo tie patys veidai, tos pačios partijos, tie patys pažadai. Nauji kandidatai neretai pristatomi tik kaip „alternatyva šiaip dėl įvairovės“, o tikros permainos lieka teoriniu šūkiu. 

Be to, partijų programos dažnai skamba beveik identiškai – daug žadama, mažai daroma. Todėl daliai rinkėjų rinkimai tampa ne galimybe keisti, o formalumu „balsuosiu už mažiausią blogybę“ arba „vis tiek visi vienodi“.

Demokratija netenka prasmės, kai balsavimas tampa ne pilietiniu sprendimu, o beprasme pareiga ar protesto forma, pavyzdžiui, sugadinant biuletenį. Tačiau tai taip pat signalas, jog žmonės ieško tikros atstovavimo formos. 

Jie pavargo nuo tuščių pažadų, nuo partijų, kurios per ketverius metus virsta verslo projektais, ir nuo to, kad išrinkti atstovai neretai greitai pamiršta savo elektoratą.

Žiniasklaida ir informacija

Lietuvoje dažnai didžiuojamės žiniasklaidos laisve. Formaliai – taip, žiniasklaida laisva, cenzūros nėra. Tačiau kaip su informacijos kokybe, savininkų įtaka ir manipuliacija? Politinės jėgos dažnai remiasi lojaliomis žiniasklaidos priemonėmis, o „nepatogūs“ klausimai stumiami į užribį. 

Informacija tampa selektyvi, priklausoma nuo interesų grupių. Be to, socialiniai tinklai atvėrė galimybių sklaidai, bet tuo pačiu ir chaosui. „Facebook“, „YouTube“ ar „X“ platformose politinės diskusijos dažnai grimzta į emocijas, melagienas ir radikalumą. 

Kritinis mąstymas lieka už borto, o dalis piliečių pasiklysta tarp alternatyvių faktų ir manipuliatyvių nuomonių. Informacijos perteklius tampa dezinformacijos forma ir tai kenkia demokratijai dar labiau nei atvira cenzūra.

Kai žmonės nebepasitiki niekuo, nei politikais, nei žurnalistais, nei ekspertais, tuomet demokratija ima klibėti. Jos pamatas yra pasitikėjimas, kad balsas svarbus, kad sprendimai priimami viešai, jog valdžia atsiskaito. O kai visa tai tampa abejotina – sistema ima veikti prieš save.

Institucijos: ar jos vis dar saugo pilietį?

Demokratijos esmė yra ne tik balsavimas, bet ir institucijos, kurios saugo teisę, teisingumą ir piliečių interesą. Lietuvoje turime teismus, kontrolės institucijas, įstatymus. Tačiau ar jos vis dar stiprios, nepriklausomos ir veikia piliečių labui?

Vis dažniau girdime apie institucijų politizavimą, galios piktnaudžiavimą, neveiklumą ar pasirinktinį reagavimą. Tiriamos vienos bylos, o kitos mįslingai nutyla. Atsakingi asmenys nenubaudžiami, net kai pažeidimai akivaizdūs. Tai ar pilietis dar gali jaustis saugus ir girdimas?

Kai valdžios institucijos tampa bejėgės arba pasitarnauja valdantiesiems, demokratija ima nykti. Tuomet formaliai ji egzistuoja, bet praktiškai tampa parodija, skambi iškaba be turinio. Ir tai yra grėsmė, kurią būtina įvardinti, jei norime išlaikyti bent trupinį tikėjimo sistema.

Demokratija – veidrodžio atspindys

Demokratija nėra tobula sistema. Ji priklauso nuo mūsų, kiek aktyviai dalyvaujame, kiek rūpinamės, kiek reikalaujame. Ji neveiks, jei tik sėdėsime ir žiūrėsime, kaip kiti sprendžia mūsų likimus. Ir jei leisime cinizmui, apatijai ar nusivylimui užvaldyti, tada demokratija tikrai taps parodija.

Tačiau kol vis dar klausiame ar ji veikia, vadinasi, vis dar tikim. Ir tai yra pats geriausias įrodymas, kad demokratija dar gyva. Nors ir sužeista, ištempta, bet vis dar mūsų rankose.