Dar viena genialiai kvaila tradicija: vienintelis dalykas, kuris tikrai pasikeičia dėl laikrodžių persukimo

Vieniems tai yra šviesesnės dienos ir energijos pliūpsnis, kitiems – sutrikęs miegas, išsibalansavęs ritmas ir keistas jausmas, kad kūnas dar gyvena senu laiku. Laiko sukimas kelia daugybę klausimų: ar tikrai jis būtinas? Ar veikia sveikatą? O gal viskas tėra mūsų galvose?

Viešojoje erdvėje pilna teiginių – nuo moksliniais faktais paremtų iki iš piršto laužtų mitų. Laikas pasitikrinti, kas čia tiesa, o kas – tik įsisenėję įsitikinimai, kuriuos kartojame iš įpročio.

Mitas: pavasarį visi tampa energingesni, nes ilgėja dienos

Taip, dienos pailgėja. Taip, daugiau šviesos. Tačiau pats laiko persukimas su tuo neturi tiesioginio ryšio – tai astronominis ciklas, o ne žmogaus sprendimas. Tiesą sakant, būtent pavasarinis persukimas dažnai sukelia didžiausią nuovargį.

Staigus perėjimas į ankstesnį rytą reiškia, kad keliamės valanda anksčiau, nei įprasta. Organizmas to nejaučia kaip naudą – priešingai, tai primena mini jetlagą. Miego ritmas išsiderina, sumažėja koncentracija, o kai kuriems net stiprėja nerimas.

Jeigu žmogus natūraliai linkęs keltis vėliau, pavasarinis laiko pokytis gali paveikti dar labiau nei rudeninis. Tad energija ne ateina, o atimama – bent jau trumpam.

Tiesa: rudenį daugeliui lengviau adaptuotis, bet ne visiems

Teoriškai – rudenį gauname papildomą valandą miego. Atrodo, puiku. Bet tai veikia ne visus vienodai. Vaikai ir jautresni suaugusieji dažnai jaučia panašų nuovargį kaip ir pavasarį – nors valanda pridėta, vidinis laikrodis prie to nesitaiko taip greitai, kaip galėtume manyti.

Kai kuriems žmonėms rudeninis persukimas reiškia tamsesnius rytus, ilgesnius vakarus be šviesos ir, kartu su artėjančia žiema, nuotaikos pokyčius. Nors fiziškai laiko daugiau, psichologiškai – mažiau. Tad teigti, kad rudenį visiems lengviau – per drąsu. Tai labiau priklauso nuo žmogaus įpročių, darbo grafiko ir miego kokybės.

Tiesa: kai kuriems žmonėms pokytis jaučiamas kelias savaites

Nors kalendorius sako – tik viena valanda, žmogaus kūnas gali jausti pokytį daug ilgiau. Ypač tai pasakytina apie vaikus, pagyvenusius žmones ar tuos, kurie turi jautrų miego ritmą.

Pakeitus laiką, organizmas turi perrašyti visą dienos struktūrą: kada valgyti, kada būti aktyviam, kada ilsėtis. Net jei racionaliai suprantame, kad pasikeitė tik valanda – biologinis laikrodis to nepriima iš karto.

Dalis žmonių pasakoja, kad po pavasarinio pokyčio kelias savaites jaučiasi išbalansuoti – sunkiau užmigti, prastėja dėmesys, net virškinimas. Tai – ne įsivaizdavimas. Tai fiziologinis atsakas į prievartinį ritmų kaitaliojimą.

Mitas: laiką persukame dėl ūkininkų

Šis mitas gyvas jau dešimtmečiais. Esą ūkininkams reikia daugiau šviesos ryte, tad dėl jų ir sukamas laikas. Iš tiesų – atvirkščiai. Dauguma ūkininkų dirba pagal gamtos ritmą, o ne laikrodį.

Laiko kaitaliojimas buvo įvestas dėl energetikos taupymo, kai kurios šalys tikėjosi, kad šviesesnės vakaro valandos padės sumažinti elektros vartojimą. Tačiau šiuolaikinių tyrimų duomenimis, šis efektas arba labai mažas, arba jo iš viso nėra.

Ūkininkai – ne priežastis, o dažnai net pirmieji priešininkai. Jiems sunku prisitaikyti prie naujų grafikų, ypač kai gyvulių biologiniai laikrodžiai nesikeičia su laikrodžio rodyklėmis.

Mitas: tai tik formalumas, kuris neturi realios įtakos

Laiko keitimas nėra vien techninis dalykas. Jis paliečia beveik visus – nuo logistikos sistemų iki vaikų rytinės rutinos. Keičiasi transporto grafikai, darbo laiko tvarkaraščiai, net televizijos programų laikas.

Be to, ilgainiui tyrimai rodo ryšį tarp laiko sukimo ir padidėjusio nelaimingų atsitikimų skaičiaus, širdies smūgių, nuotaikos svyravimų. Viena papildoma valanda arba jos praradimas turi realų poveikį.

Tad sakyti, kad tai nieko nekeičia – reiškia ignoruoti visą grandinę, kurią šis pokytis sujudina.

Laikas persukamas, bet klausimai lieka – kam to dar reikia?

Kiekvieną kartą, kai vėl sukame laiką, grįžta ir diskusijos: ar tai vis dar prasminga? Dauguma žmonių – tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje – pasisako už vieno laiko išlaikymą. Buvo žadėta, kad tai įvyks. Buvo žadėta, kad daugiau nesuksime.

Bet kol sprendimai stringa, žmonės toliau stumdomi valanda pirmyn ir atgal. Ir nors mitai apie laiką pamažu nyksta, realybė nesikeičia – du kartus per metus priverstinai prisitaikome prie tvarkos, kurią daugelis seniai laiko atgyvena.

Galbūt atėjo metas nebe klausyti pasenusių paaiškinimų, o pagaliau priimti sprendimą, kuris atitiktų tai, kaip iš tikrųjų gyvename. Be mitų, be laikrodžio sukiojimo, be nuovargio.