Didžiausias kultūros paveldo skaitmeninimo projektas Lietuvoje: ką slepia šis bumas?

Skaitmeninimas pradedamas nuo pačių vertingiausių, tarptautiniu mastu pripažintų objektų. Tarp jų – Vilniaus arkikatedra bazilika, Vilniaus universiteto pastatų kompleksas, Trakų salos pilis, Vilniaus senamiesčio architektūriniai ansambliai, kiti UNESCO pasaulio paveldo objektai ir nacionalinės reikšmės statiniai skirtinguose Lietuvos regionuose.

Objektai atrenkami iš Vyriausybės patvirtinto išskirtinės vertės nekilnojamojo kultūros paveldo objektų sąrašo, kuriame iš viso yra 141 objektas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka yra įsipareigojusi suskaitmeninti ne mažiau kaip pusę jų.

„Kultūros paveldo skaitmeninimas nėra vien technologinis projektas – tai ilgalaikė nacionalinė investicija į mūsų kultūrinę atmintį. Kurdami tikslius skaitmeninius paveldo objektų atvaizdus siekiame išsaugoti turtingą Lietuvos kultūros paveldą ateities kartoms, atverti jį visuomenei ir užsienio auditorijai. Kartu tai yra galimybė apsaugoti svarbiausius šalies paveldo objektus galimų grėsmių akivaizdoje – nuo duomenų praradimo iki karo ar kitų krizių“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Pasak jos, skaitmeninis paveldas leidžia regionams tapti labiau matomiems nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, o kultūros lobynams – būti pasiekiamiems nepriklausomai nuo fizinės vietos. Visi suskaitmeninti paveldo objektai bus pristatyti gegužę startuosiančioje nacionalinėje skaitmeninio kultūros turinio platformoje „ekultūra“.

Šimtai pastatų ir sudėtingas technologinis procesas

„Skaitmeninimo metu objektai fiksuojami tiek iš išorės, tiek iš vidaus, naudojant antžeminius lazerinius 3D skenerius ir dronus. Taip surenkami itin tikslūs duomenys apie pastatų formas, architektūrinius elementus ir konstrukcijas. Iš šių duomenų kuriami vadinamieji skaitmeniniai dvyniai – detalūs 3D modeliai, leidžiantys virtualiai tyrinėti objektą ir analizuoti jo būklę“, – pasakoja Nacionalinės bibliotekos Kūrybinių dirbtuvių skyriaus vadovas Donatas Kubilius, atsakingas už kultūros paveldo objektų 3D skaitmeninimą kuriamai „ekultūra“ platformai.

Pasak jo, dronai leidžia užfiksuoti antžeminiams skeneriams nepasiekiamas vietas – stogus, bokštus, kaminus ir kitas detales, todėl galutinis 3D modelis yra itin tikslus ir išsamus.

„Tokie duomenys ateityje gali būti naudojami ne tik pažinimui ar edukacijai, bet ir planuojant restauravimą ar siekiant tiksliai atkurti objektą jo pažeidimo ar praradimo atveju. Pavyzdžiui, Paryžiaus Dievo Motinos katedros atvejis parodė, kad dar prieš gaisrą sukurti detalūs 3D modeliai tapo vienu svarbiausių šaltinių planuojant jos atkūrimą“, – teigia jis.

Platformoje „ekultūra“ sukaupti 3D duomenys sudarys galimybę ne tik išsaugoti paveldą, bet ir padaryti jį lengvai prieinamą visuomenei bei specialistams: virtualiai tyrinėti kultūros objektus, naudoti juos edukacijai, moksliniams tyrimams, kuriant skaitmeninius projektus ir panašiai.

Skaitmeninimas kaip prevencinė apsaugos priemonė

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovės Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės teigimu, 3D skaitmeninimas tampa svarbia kultūros paveldo apsaugos dalimi.

„3D skaitmeninimas leidžia detaliai dokumentuoti kultūros paveldo objektų būklę, architektūrinius elementus ir vertingąsias savybes. Tokia dokumentacija ne tik stiprina valstybių pasirengimą krizinėms situacijoms, bet ir papildo tradicines fizinės apsaugos formas, tapdama svarbiu kasdieniu paveldo tvarkymo įrankiu. Tarptautinė praktika rodo, kad būtent skaitmeniniai duomenys vis dažniau naudojami atkuriant paveldą jo pažeidimo ar sunaikinimo atveju“, – sako R. Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Kaip pavyzdį ji mini Ukrainą, kur dėl vykstančio karo niokojami reikšmingi šalies kultūros paveldo objektai. UNESCO duomenimis, iki 2026 metų Ukrainoje jau nukentėjo daugiau kaip 500 įvairios kultūrinės paskirties pastatų bei juose saugomų kultūrinių vertybių. Prasidėjus karui skubiai imtasi nekilnojamojo kultūros paveldo objektų skaitmeninimo.

Remiantis 1954 m. UNESCO konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu, valstybės įsipareigoja dar taikos metu imtis prevencinių priemonių, kurios sumažintų galimą žalą kultūros vertybėms. Lietuvoje šis požiūris jau taikomas praktikoje – išskirtinės kultūrinės vertės objektai ženklinami UNESCO skiriamuoju simboliu „Mėlynasis skydas“, o dabar jie sistemingai dokumentuojami ir skaitmeninėje erdvėje.