Kaip užkirsti kelią balionų provokacijoms prieš Lietuvą? Ekspertai išvardijo 7 esmines priemones

Šių dienų geopolitinė situacija reikalauja ne vien tik pasyvios stebėsenos – reikalingas proaktyvus požiūris. Kai vieną sostinę ar transporto mazgą galima destabilizuoti vienu balionu, valstybei tenka mąstyti platesnėmis strategijomis. Ar pakanka vien tik patruliavimo, ar reikalingos fundamentalesnės sistemos pertvarkos?

Visuomenės saugumas ir keliavimo komfortas turi eiti koja kojon. Kai keleiviai dėl oro uosto veiklos sutrikimų patiria nepatogumus, tai ne vien mūsų saugumo patikimumas testas – tai ir šalies įvaizdis tarptautinėje arenoje. Todėl klausimas „ar keisti oro uostą?“ tampa ne vien logistiniu, bet ir politiniu.

Kodėl Vilnius tampa pagrindiniu taikiniu

„Vilnius yra sostinė, todėl yra ir bus pagrindiniu taikiniu“, – pažymi susirūpinęs vilnietis Gediminas. Nenuostabu: kai didžiausias šalies oro uostas priima daugybę skrydžių kasdien, kiekvienas trikdys keliautojams, bet ir valstybės infrastruktūrai atsiliepia plačiai. Kai nukreipiami balionai ar kitos netradicinės priemonės, pasekmės gresia masiškumu.

Vilniaus oro uostas nėra vien tik tranzito taškas – jis simbolizuoja šalies atvirumą pasauliui. Tad joks trikdymas – ne tik logistinis, bet ir signalinis: kai keleiviai liktų be skrydžių, kai paprastas uždarymas naktį sukeltų chaosą – tai taps žinute ne tik keliautojams, bet ir potencialiems agresoriams. Veiksmingas atsakas čia tampa strateginiu privalumu.

Įtampa kyla dėl kibernetinių ir fizinių atakų

Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC) pripažįsta, kad iš Baltarusijos teritorijos į Lietuvą yra sistemingai siunčiami meteorologiniai balionai su kontrabandinėmis prekėmis. „Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone aptikta apie 15 proc. visų šiemet aptiktų kontrabandai naudojamų meteorologinių balionų“, – pažymima pranešime. Toks veiksmas kvalifikuojamas kaip hibridinė ataka, kurios tikslas – trikdyti šalies kritinę infrastruktūrą ir kurti socialinę įtampą.

Tokios provokacijos nėra tik fiziškai trikdančios – jos kuria nerimą, mažina pasitikėjimą institucijomis ir tolina investuotojus. Negalima ignoruoti, kad tokios operacijos – ne pavieniai incidentai, o sistemingas veiksmas. Todėl valstybės pozicija turi būti ne reagavimas po atakos, o prevencija prieš jas.

Oro uostas – ar persikelti ar stiprinti saugumą?

Kai kurie kelia mintį, kodėl pagrindinis šalies oro uostas turėtų likti Vilniuje. Tačiau ekspertai šiai idėjai turi tvirtą atsakymą. Asociacijos „Investors’ Forum“ vykdomasis direktorius Vytautas Šilinskas teigia, kad siūlymas perkelti oro uostą yra suprantamas emociniu požiūriu, bet reikštų neteisingą signalą investuotojams ir visuomenei. Oro erdvės saugumas – tai ne vien infrastruktūros klausimas, tai valstybės ekonominės raidos dalis.

Perkėlimas į kitą vietą – ne tik milžiniškos išlaidos, bet ir įvaizdžio problemos. Tai tarsi prieštara stiprios, atsparios valstybės įvaizdžiui. „Tikras atsakas – ne pasitraukti, o stiprėti“, – akcentuoja V. Šilinskas. Todėl logiškesnis kelias – ne perkelti, bet tobulinti esamą infrastruktūrą ir vykdyti kultūrinę transformaciją: saugumo lygis turi atsispindėti kasdieniame keleivio keliane.

Keleivių patogumo išlaikymas krizių metu

Lietuvos oro uostų komunikacijos projektų vadovė Lina Beišinė patikina: „reaguodami į esamas aplinkybes, pertvarkome savo veiklą, adaptuojame procesus taip, kad keleiviai patirtų kuo mažiau nepatogumų“. Kai nakties metu oro erdvė ribojama, skrydžiai nukreipiami į Kauną ar Palangą, o keleiviai gabenami autobusais. Prižiūrimos laukimo zonos, teikiama informacija ir pasirūpinama komfortu.

Tokie sprendimai – ne laikini kompensaciniai veiksmai. Jie turėtų būti integruoti į krizės valdymo planus, kad net komunikacijos nutrūkimas, netikėtas nukreipimas ar ilgesnis laukimas nesukeltų panikos. Konkrečiai – keleiviams turi atrodyti, kad viskas kontroliuojama ir atsakinga.

Ką daryti tiek institucijoms, tiek viešajam sektoriui?

Pirmiausia, reikia stiprinti sisteminį atsparumą – tai reiškia glaudesnį valstybės institucijų, oro uostų, kariuomenės, technologijų sektoriaus ir privačių partnerių bendradarbiavimą. „Reikia tobulinti stebėjimo sistemas, greito reagavimo protokolus ir oro erdvės stebėjimo technologijas, kad tokie incidentai būtų neutralizuojami dar prieš sutrikdant skrydžius“, – pažymi V. Šilinskas.

Tuo metu NKVC deklaruoja: oru gabenamos kontrabandos siuntos bus numušamos kinetinėmis priemonėmis, o Baudžiamojo kodekso pakeitimai leis taikyti griežtai atsakomybę už mažos vertės akcizinių prekių neteisėtą gabenimą naudojant dronus ar balionus. Šiame kontekste – ne tik prevencija, bet ir atgrasymas tampa realia gynybos linija.

Ar visa tai pakankama?

Visos šios priemonės – žingsniai teisinga kryptimi, tačiau ar jos pakankamos? Kritikai pažymi, kad saugumo sprendimai turi būti ne tik fiziški, bet kultūriniai. Kai valstybė valdo infrastruktūrą, ji negali slapstytis už draudimų ar nukreipimų – ji turi veikti aktyviai, nuosekliai ir atvirai. Oro uostas – ne tik pavedimas atvykti ir išvykti, tai valstybės durys pasauliui.

Jei keleivis jaučiasi saugus, patogus ir informuotas – tai ženklas ne tik gero keleivinės paslaugos, bet ir valstybės stabilumo. Todėl Lietuva turi siekti ne tik techninio atsako į balionus, bet ir naujo lygio komunikacijos, institucijų tarpusavio veikimo bei visuomenės pasitikėjimo stiprinimo.

Šioje kovoje – ne tik prieš fizinę grėsmę, bet ir prieš informacinę bei emocinę kampaniją – sprendimai turi būti laiku, strategiški ir efektyvūs. Ir mes turime būti pasiruošę.