Kliūčių ruožas vietoj pagalbos: reikalavimai egzistuoja, bet miestai vis dar neprieinami žmonėms su negalia

Kodėl, nepaisant aiškių prieinamumo reikalavimų, šalies miestų gydymo įstaigos, restoranai, kultūros įstaigos ir kiti viešieji objektai bei infrastruktūra žmonėms su negalia vis dar primena kliūčių ruožus? 

Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie LR SADM Prieinamumo užtikrinimo ir konsultacijų skyriuje dirbanti Sandra Buklienė sako matanti tokių absurdiškų situacijų, kad norisi ir verkti, ir juoktis kartu. Nes kai kurie įgyvendinti sprendimai esą dėl geresnio prieinamumo ne tik nenaudingi, bet ir pavojingi. Pavyzdžiui, yra tekę matyti vietų, kur taktilinis takelis baigiasi tiesiog šaligatviu į judrią gatvę.

Nuožulnos (pandusai) į sieną, takai į pievą ir daiktais užgrūsti tualetai

„Labai dažnai matome liftus, į kuriuos neįmanoma patekti dėl per aukšto slenksčio ar per siaurų durų. Turėklai įrengiami per aukštai arba per žemai. Yra takų, kurie be jokio ženklo baigiasi pievoje. Ką jau kalbėti apie tualetus žmonėms su negalia – juose trūksta vietos apsisukti, o dalis nepasiekiami dėl to, kad yra paversti sandėliukais. Tokios situacijos įrodo, kad dažnu atveju požiūris į prieinamumą yra formalus, o ne realus siekis, kad  aplinka būtų prieinama visiems”,  – pasakoja vyr. patarėja S. Buklienė.

Jos teigimu ne vienoje gydymo įstaigoje registratūros stalai yra tokie aukšti, kad žmogus, privažiavęs prie jo vežimėliu, tiesiog turi kalbėti su siena, nes nemato registratūros darbuotojo. Pernelyg aukšti stalai yra viešbučiuose, daugelyje kavinių, restoranų, netgi naujai įrengtų.

Prieinamumas dažnai atsiduria projekto pabaigoje

S. Buklienė kartu kolegomis konsultuoja architektus, projektuotojus dėl prieinamumo sprendimų statant naujus ir renovuojant senus pastatus, klojant pėsčiųjų takus bei įrenginėjant įvairias viešąsias erdves.

Kreipiasi įvairios įstaigos – nuo savivaldybių iki gydymo įstaigų. Kartais vyr. patarėja su kolegomis teikia rekomendacijas gavusi objektų projektų planus, tačiau neretai tenka vykti į objektus. „Vienas neteisingas sprendimas gali visiškai atimti galimybę žmogui su negalia naudotis pastatu“, – sako S. Buklienė. Pasak jos, klaidų dažnai atsiranda net ir tuose objektuose, kuriuose buvo konsultuotasi iš anksto.

Pasak S. Buklienės didžiausia problema, kad prieinamumo užtikrinimo elementai įtraukiami per vėlai – paskutinėje projektavimo stadijoje arba tik tada, kai pastatas jau faktiškai pastatytas. „Kartais į mus kreipiasi likus vos kelioms dienoms iki statybų užbaigimo arba net tą pačią dieną. Paaiškėja, kad į prieinamumą apskritai nebuvo atsižvelgta. Neretai galvojama, kad gal pavyks išsisukti. Bet paskui, kai objektas nepatvirtinamas arba iškyla Lietuvos teisės aktų neatitinkančių situacijų, tenka jiems viską daryti iš naujo “, – pasakoja vyr. patarėja.

Jos teigimu, trūksta ir supratimo – dalis architektų, projektuotojų, projekto vadovų dažnai nežino reikalavimų. O tie, kurie žino, nesistengia jų taikyti praktiškai, nes šioje srityje labai trūksta kontrolės ir suinteresuotų institucijų bendradarbiavimo. Sandros B. teigimu, svarbu paminėti, kad agentūra neturi įgaliojimų oficialiai aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų bei jų taikymą, nagrinėti konkrečių situacijų ar sprendimų ir daryti dėl jų vertinamojo pobūdžio išvadas. Agentūra pagal kompetenciją teikia bendro pobūdžio informaciją bei rekomendacijas kaip tinkamai pritaikyti fizinę aplinką asmenims su negalia.

Agentūros duomenimis, iš Statinių prieinamumo stebėsenos ir kontrolės informacinėje sistemoje stasis.lt užsiregistravusių 10 579 viešųjų įstaigų, visus duomenis apie įstaigos prieinamumą yra pateikusios 4 670.  Iš jų 54 proc. neatitinka minimalių prieinamumo kriterijų, 41 proc. atitinka tik iš dalies ir tik 4 proc. visiškai atitinka minimalius prieinamumo reikalavimus.  

Kokių reikalavimų dažniausiai nesilaikoma

Inovatyvių viešųjų erdvių pritaikymo sprendimų įmonės „Bipa“ ekspertas Marius Verseckas sako, kad viena dažniausių techninių klaidų padaroma dar projektavimo metu, kai pasirenkamas netinkamas nuožulnos ilgis. Jau šeštus metus naujai statomuose pastatuose privalomas 1:20 nuolydis, vadinasi, kylant į vieno metro aukštį reikia 20 m ilgio nuožulnos.

„Deja, rangovai vis dar dažnai projektuoja pagal seną 1:12 normą, galiojančią renovuojamiems pastatams. Vėliau paaiškėja, kad nuožulna neatitinka reikalavimų, o vietos ją ilginti nebėra. Tuomet tenka montuoti vertikalų keltuvą, kuris projekto kaštus padidina dvigubai“, – sako ekspertas. Kita klaida – nuožulnos viršuje suprojektuojama per maža aikštelė.

Taip pat spekuliuojama parkavimo vietomis – laikinais dažais paženklinama žmonių su negalia vieta, o kai objektas priduodamas, įrengiamos įprastos parkavimo vietos. „Į mus dažnai kreipiasi klientai su sąrašu koreguotinų dalykų: trūksta kontrastinių lipdukų ant stiklų, taktilinio žymėjimo prie durų, kitų ženklinimo elementų. Tai patvirtina tendencijas, kad apie pritaikymą galvojama paskutiniame statybų etape arba visai jo nepaisoma”,  – remdamasis patirtimi kalba M. Verseckas.

Pastatų atitiktį reikalavimams tikrina Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. M. Verseckas pastebi, kad statybų inspektavimas skirtinguose miestuose nėra vienodas, pavyzdžiui, didmiesčiuose į prieinamumo sprendimus žiūrima kur kas atidžiau nei mažesniuose miesteliuose. 

Kai estetika tampa svarbiau už žmogų

S. Buklienei neretai tenka išgirsti, kad esą taktiliniai žymėjimai gadina interjerą, kontrastingos detalės „nesiderina prie projekto“, o turėklai esą nebeatitinka architektūrinės idėjos. „Tai žeidžia, nes estetika čia tampa svarbesnė už žmogų. O juk geras dizainas kaip tik turi tarnauti žmogui, ne atvirkščiai”, – sako S. Buklienė.

Tarp blogų pavyzdžių ji pamini baltus interjerus, kuriuose įstatomos baltos durys ir nėra išskirtos – jos silpnaregiams tiesiog išnyksta. Juodos laiptų pakopos be kontrasto kelia pavojų, o minimalistiniai interjerai be jokių orientacinių ženklų – to pasitaiko teatruose ar kitose kultūros įstaigose – kai kuriems žmonėms kelia stresą, nes tiesiog nėra aišku, kur eiti. 

Dvidešimt metų šioje srityje dirbantis M. Verseckas sako, kad daug estetikos ir prieinamumo konfliktų kyla dėl klaidingo požiūrio – aplinkos pritaikymas vis dar matomas kaip kliūtis architektūrinei vizijai. Tačiau universalaus dizaino esmė yra ta, kad pasaulis turi būti patogus labai skirtingiems žmonėms, todėl prieinamumo elementai neturėtų būti vertinami kaip gadinantys interjerą.

Pasak M. Versecko, estetika ir funkcionalumas gali puikiai derėti, rodo ir šiuolaikiniai sprendimai. Architektai vis dažniau renkasi modernias, aplinkoje natūraliai įsiliejančias medžiagas – korteninį ar nerūdijantį plieną. Iš jų gaminamos taktilinės sistemos, suoliukai, šiukšliadėžės, apšvietimo elementai. Vienas iš gerų pavyzdžių, kuriame, anot eksperto, apgalvotas tiek pritaikymas, tiek vizualinis išpildymas, tai „Žalgirio“ baseinas.

Progresas yra, bet jis neturi būti atsitiktinis

S. Buklienė pastebi, kad sąmoningumo ir prieinamų vietų daugėja – savivaldybių sutvarkyti parkai, pėsčiųjų takai, oro uostai, stotys. „Yra architektų, kurie tikrai domisi ir ieško sprendimų, klausia, kaip padaryti dar geriau. Tačiau norėtųsi, kad būtų daugiau nuoseklumo, kad mieste būtų daugiau logiškų, nenutrūkstamų maršrutų, kuriais žmogus su negalia galėtų judėti savarankiškai“, – kalba vyr. patarėja.

Minint Tarptautinę žmonių su negalia dieną, S. Buklienė primena, kad prieinama aplinka nėra išskirtinė privilegija – tai būtina gyvenimo kokybės dalis, kuri paliečia kiekvieną iš mūsų.  

„Prieinamumas reikalingas ne tik žmonėms su negalia. Juo kasdien naudojasi tėvai su vežimėliais, vyresnio amžiaus žmonės, keliautojai, turistai. Kiekvienas iš mūsų vieną dieną galime tapti mažiau mobilūs ir tuomet miesto sprendimai gali tapti riba tarp dalyvavimo ir izoliacijos. Todėl sprendimus turime priimti taip, kad jie tarnautų visiems – šiandien ir ateityje“, – apibendrina ji.