Kodėl kartais privalome pabūti vieni? Mokslininkai perspėja apie stulbinančią vienatvės naudą

Šiame straipsnyje aptariama, kodėl mums kyla poreikis pabūti vieniems, kuo tai naudinga ir kaip iš vienatvės patirties gauti kuo daugiau naudos.

Vienatvė nėra izoliacija

Tyrimai akcentuoja esminį skirtumą tarp sąmoningai pasirinkto buvimo vienumoje ir priverstinės vienatvės, kuri jaučiama kaip atstūmimas ar izoliacija. Kai laiką vieni pasirenkame patys, tai nėra bėgimas nuo pasaulio – tai galimybė sumažinti socialinį spaudimą, atsipūsti nuo išorinių dirgiklių ir „grįžti“ prie savęs.

Streso mažėjimas ir kontrolės jausmo atgavimas

2023 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tomis dienomis, kai dalyviai sąmoningai daugiau laiko praleido vieni, jie patyrė mažiau nerimo ir labiau jautėsi galintys būti savimi. Kai nereikia nuolat atitikti kitų lūkesčių, sustiprėja autonomijos pojūtis. Tai padeda psichologiškai atsigauti ir vėl pasijusti savo gyvenimo šeimininku.

Kūrybiškumas, savivoka ir tvirtesnis „Aš“

Laikas vienumoje suteikia erdvės apmąstymams, kūrybai ir savęs pažinimui. Atsitraukimas nuo socialinių tinklų, informacinio triukšmo ir nuolatinio bendravimo leidžia smegenims persijungti į idėjų generavimo režimą. Tokiu metu lengviau išgirsti savo vidinį balsą, aiškiau įvertinti, kas mums iš tikrųjų svarbu, ir nusibrėžti savo kryptį ateičiai – be pašalinio spaudimo ar svetimos nuomonės.

Užsidarymas tyloje „iškrauna“ smegenis

Kiekvieną dieną „verdame“ milžiniškame informacijos sraute: naujienos, pokalbiai, darbai, buities reikalai, problemos ir užduotys. Visa tai nuolat apkrauna smegenis ir eikvoja mūsų psichinius resursus.

Užsisklendę tyloje, mes trumpam išeiname iš šio srauto. Psichologai pabrėžia, kad tokiais momentais smegenys mažiau vartoja naują informaciją ir daugiau „rūšiuoja“ jau gautą. Tai leidžia sisteminti patirtis ir kartu pailsėti.

Poveikis kūrybai

Dauguma kūrybingų žmonių puikiai supranta buvimo vienumoje svarbą. Būtent vieni jie kuria savo darbų juodraščius ir šedevrus, apmąsto, kokią žinią nori perduoti pasauliui. Tačiau jiems reikalinga vienatvė ne tik tam, kad niekas netrukdytų.

Kai žmogus lieka vienas, jo smegenys gauna daugiau erdvės asociatyviam mąstymui – tada galima jungti iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusius dalykus. Būtent taip atsiranda vadinamasis „nušvitimo“ momentas. Uždara, rami erdvė tampa puikia sąlyga, kurioje vaizduotė gali veikti visu pajėgumu.

Gebėjimas priimti sprendimus

Ne veltui, kai reikia apsispręsti, dažnai sakome: „Man reikia pagalvoti“. Ir geriausiai galvojasi būtent tuomet, kai esame vieni. Tokiu metu lengviau išgirsti savo vidinį balsą, kurio neužgožia svetimos nuomonės, patarimai, lūkesčiai ar baimės.

Buvimas vienumoje leidžia palyginti savo veiksmus su asmeninėmis vertybėmis, o ne su tuo, ko iš mūsų tikisi visuomenė. Tai padeda ramiau įvertinti situaciją, pasirinkti tinkamiausią sprendimą ir tai padaryti nepasiduodant išoriniam emociniam spaudimui.

Uždarumas kaip kelias į savarankiškumą

Brandus, savarankiškas žmogus nuo infantilios asmenybės skiriasi tuo, kad prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, o ne kaltina dėl nesėkmių kitus. Vienatvė šioje vietoje gali būti puikus treniruočių laukas savarankiškumui stiprinti.

Likę patys su savimi, mes galime ramiai svajoti, išsigryninti tikslus remdamiesi savo poreikiais ir norais, o ne kitų spaudimu. Taip palaipsniui mokomės labiau pasitikėti savimi ir savo sprendimais.

Introvertams vienatvė reikalinga kaip oras

Dauguma introvertų puikiai žino, kad be reguliaraus laiko vienumoje jie paprasčiausiai „neišgyventų“ šiuolaikiniame pasaulyje. Jiems tai – būtina sąlyga atsigauti. Socialiniai kontaktai atima daug energijos, todėl prieš vėl bendraujant, introvertui reikia „atsijungti“ ir atgauti jėgas.

Tačiau ir ekstravertams laikas vieniems yra naudingas – jis padeda susivokti savyje, suprasti tikruosius savo norus ir motyvus, o ne tik reaguoti į aplinkos dirgiklius ir bendravimą.

Kada vienatvė tampa pavojinga

Vis dėlto vienatvė nėra visų problemų sprendimas. Jei žmogus lieka vienas ne savo noru, o iš baimės, prievartos ar atstūmimo, tai gali sukelti vidinę tuštumą ir ryšio su kitais praradimo jausmą. Pavojinga ir tada, kai vienumoje praleidžiama labai daug neapibrėžto, beprasmio laiko – tada lengviau „įstrigti“ negatyviame mąstyme ar socialinėje izoliacijoje.

Kaip sąmoningai ir naudingai pabūti vieniems

• Rinkitės laiką sąmoningai. Užteks ir 15–20 minučių per dieną, per kurias niekas jūsų netrikdys, arba ilgesnio laikotarpio, jei tai įmanoma.
• Sukurkite erdvę be triukšmo ir ekranų. Tai gali būti gamta, parkas, balkonas ar tiesiog tylus namų kampelis. Dėmesį kreipkite į savo mintis, idėjas, reakcijas ir svajones. Gali padėti dienoraščio rašymas ar meditacija.
• Vienatvė – ne būtinai neveiklumas. Nebūtina tiesiog spoksoti į sieną – galima vaikščioti, skaityti, klausytis muzikos ar užsiimti mėgstamu hobiu. Svarbu, kad tai teiktų malonumą ir atpalaiduotų.
• Jei sunku rasti laiko, skirkite bent vieną dieną per mėnesį tik sau. Tai turėtų būti diena, skirta ne buičiai, ne šeimai, ne darbui, o jūsų pačių poreikiams ir poilsiui.
• Venkite užsitęsusios izoliuotos būsenos. Jei pastebite, kad laiką vieni vis dažniau praleidžiate niūrių minčių apsuptyje, kyla įkyrių idėjų ar vis labiau vengiate žmonių, verta kreiptis į artimą žmogų ar specialistą.

Kartais pats išmintingiausias sprendimas – ne dar vienas susitikimas ar skambutis, o tyli valanda su savimi. Buvimas vienumoje nereiškia ryšio su pasauliu praradimo. Priešingai – jis padeda sugrįžti į kasdienybę labiau įsisąmoninus savo poreikius, nuraminus mintis ir pasistiprinus iš vidaus.

Sąmoningas pasirinkimas pabūti vieniems nėra silpnumo ženklas. Tai brandos ir vidinės stiprybės išraiška, padedanti geriau išgirsti savo „aš“ ir gyventi labiau pagal save.