Kritinis mokslininkų įspėjimas: klimato kaita atveda pavojingus bukasnukius ryklius vis arčiau paplūdimių

Šios žuvys dažnai apibūdinamos kaip agresyvios, nors mokslininkai pabrėžia, kad žmogus joms nėra natūralus grobis. Tačiau jų gyvenimo būdas ir buveinių pasirinkimas lemia, kad keliai su žmonėmis susikerta gerokai dažniau nei daugumos kitų ryklių rūšių.

Vienas iš išskirtiniausių bukasnukių bruožų – jų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Jie gali gyventi ne tik sūriuose vandenyse, bet ir plaukti į gėlavandenius telkinius, o kartais įveikti šimtus ar net tūkstančius kilometrų prieš srovę. 

Tai reiškia, kad jų buvimo zonos gerokai platesnės nei daugelio kitų rūšių, todėl jie gali pasirodyti net ten, kur žmonės jų visiškai nesitiki. Šis netikėtumo faktorius, lydimas stipraus kūno sudėjimo ir įspūdingos jėgos, tik didina jų grėsmės įvaizdį.

Pastaruoju metu mokslininkai vis dažniau įspėja, kad klimato kaita gali pakeisti šių plėšrūnų elgseną ir migracijos įpročius. Šylant vandenynų vandenims, bukasnukiai rykliai linkę ilgiau užsibūti pakrantės zonose, kur žmonių aktyvumas didžiausias, o tai reiškia didesnę tikimybę, kad susidūrimai taps dažnesni. 

Toks scenarijus kelia nerimą tiek saugumo ekspertams, tiek paprastiems paplūdimio lankytojams, ypač regionuose, kuriuose anksčiau šių ryklių beveik nebūdavo.

Prisitaikymo meistrai

Bukasnukiai rykliai pasižymi išskirtiniu gebėjimu gyventi įvairiose buveinėse. Jie sutinkami ne tik sekliuose pakrantės vandenyse, bet ir upėse, pavyzdžiui, Misisipėje, Amazonėje, Gangese ar Zambezi. Amazonėje jie užfiksuoti net už 4 200 kilometrų nuo žiočių, ties Manausu, o Misisipėje daugiau kaip 1 000 kilometrų nuo žiočių Luizianoje. 

Šis gebėjimas prisitaikyti ir judėti tarp skirtingų vandens tipų suteikia jiems pranašumą medžiojant ir plečiant buvimo teritorijas.

Nors bukasnukių atakos nėra itin dažnos, jų gyvenimo būdas lemia, kad tokie incidentai vis dėlto įvyksta. Šie rykliai dažnai laikosi arčiau krantų nei dauguma kitų rūšių, todėl neretai patenka į maudynių zonas. 

Triukšmas, žmonių judesiai ir kiti aplinkos veiksniai gali sutrikdyti ryklius ir paskatinti neprognozuojamą elgesį.

Naujausi mokslininkų pastebėjimai

Australijos mokslininkų tyrimas, publikuotas „Science of the Total Environment“, atskleidė, kad per pastaruosius 15 metų bukasnukiai rykliai kasmet vidutiniškai po vieną dieną ilgiau užsilaiko Sidnėjaus priekrantės maudynių zonose. 

Šiuo metu jų buvimas ten yra maždaug dviem savaitėmis ilgesnis nei 2009 metais, o tai reiškia papildomą laiką, kai kyla didesnė susidūrimų rizika. Pastebėta, kad patinai šiose vietose užsibūna ilgiau nei patelės, nors pastarųjų čia apsilanko daugiau.

Tyrimo duomenys rodo, kad Sidnėjaus priekrantės vandenų temperatūra pakilo apie 0,67 laipsnio Celsijaus. Anksčiau žiemomis bukasnukiai rykliai migruodavo į šiaurę, link Kvynslando, kur vanduo šiltesnis. 

Dabar aukštesnė temperatūra Naujosios Pietų Velso pakrantėse leidžia jiems ilgiau likti šiose vietose. Pasak ichtiologo Nicolaso Lubitzo, jei ši tendencija nesikeis, ateityje šie rykliai gali gyventi Sidnėjaus pakrantėse ištisus metus.

Temperatūra – išgyvenimo raktas

Kaip ir visoms šaltakraujėms rūšims, optimali vandens temperatūra yra būtina bukasnukių ryklių fiziologinėms funkcijoms. Nors jie gali trumpam panerti į šaltesnį nei 19 laipsnių vandenį, ilgesnis buvimas tokiose sąlygose verčia juos migruoti.

Šis reiškinys būdingas ir kitoms rūšims, pavyzdžiui, rykliams tigrams. Nors minėtas tyrimas atliktas Australijoje, tikėtina, kad panašūs pokyčiai vyksta ir kituose regionuose, kur gyvena ši rūšis, prie Afrikos, Amerikos, Azijos krantų bei Raudonojoje jūroje. 

Turistų pamėgtose vietose šių ryklių buvimas gali tapti rimtu saugumo klausimu, jei vandens temperatūros kilimas tęsis ir toliau.