Prisijunkite
Žmogus retai kada lieka visiškai toks pat po to, kai patiria kažką labai skaudaus ar labai džiugaus. Tokie momentai tarytum įrašomi į vidinę biografiją, net jeigu išoriškai viskas atrodo nepasikeitę. Kažkas viduje pasislenka: vertybės, požiūris į gyvenimą, kartais net santykiai su artimiausiais žmonėmis.
Patirtys mus formuoja, net kai to nenorime – jos keičia, ar mes pasiruošę, ar ne. Ši tema kviečia susimąstyti: ar išgyvenimai, ypač tie, kurie sukelia stiprias emocijas, yra neišvengiami tam, kad žmogus iš tikrųjų subręstų?
Ar įmanoma tapti empatiškesniu, brandesniu, gilesniu žmogumi be krizių, be nuopuolių, be didelių sukrėtimų? Vieniems pakanka stebėjimo ir savianalizės, kitiems, visgi, reikia patirti patį gyvenimo aštrumą. Tačiau viena aišku: nė viena patirtis nepraeina visiškai be pėdsakų.
Emociniai randai – ar jie tikrai blogai?
Yra tam tikra tendencija manyti, kad skausmas gadina. Kad žmogus po didelio praradimo tampa niūrus, užsidaręs, sunkiai prieinamas. Ir taip, tai kartais tiesa. Bet tuo pačiu būtent tokie momentai atveria duris į gilesnį suvokimą apie kitus. Juk po netekties dažnai gimsta empatija. Po išdavystės – aiškesnis supratimas, kas iš tikrųjų svarbu. Po klaidų atsiranda sąmoningumas, kuris neatsiranda vien iš teorijos.
Kai žmogus išgyvena kažką stipraus, jo emocinis žemėlapis pasikeičia. Jis tampa jautresnis, bet ir atsparesnis. Patirtis tarsi išmoko būti šalia kito ne su patarimais, o su buvimu. Su tyla, jei reikia. Ir su šiluma, kuri ateina ne iš teorinių žinių, o iš pažinimo, ką reiškia skaudėti.
Ar būtina „sudegti“, kad prisikeltum?
Vienas iš sudėtingiausių klausimų šiandien: ar galima bręsti be didelių sukrėtimų? Ar būtinas emocinis žemės drebėjimas, kad žmogus atsibustų, pergalvotų savo gyvenimą ir keistųsi? Psichologai sako, jog žmonės dažniausiai susimąsto apie save tada, kai kas nors nebeveikia. Kai įvyksta krizė, kai skauda, kai nelieka kito pasirinkimo, kaip tik sustoti.
Bet tai nereiškia, kad visiems būtina nudegti. Kai kurie žmonės natūraliai jautresni, labiau linkę reflektuoti. Jie pastebi niuansus anksčiau ir gali pasimokyti net iš mažesnių dalykų. Tiesa ta, kad skaudžios patirtys dažniau nei džiugios priverčia sustoti. Ir būtent tas sustojimas dažnai tampa esminiu posūkiu.
Džiaugsmas irgi keičia – bet tyliau
Nors skausmas dažnai iškeliamas kaip pagrindinis pokyčių variklis, nereikėtų nuvertinti ir džiugių patirčių. Jos taip pat keičia. Tik tai daro subtiliau. Meilė, sėkmė, pripažinimas, juk visa tai praplečia žmogaus ribas. Staiga pasidaro aišku, kad pasaulis gali būti ne tik grėsmingas, bet ir dosnus. Ir tai stiprina ne kaip šarvas, bet kaip šviesa iš vidaus.
Džiugūs išgyvenimai dažnai suteikia jėgų ištverti kitus, sunkesnius momentus. Jie tampa priminimu, kad gyvenimas yra ir švelnus, ir gražus, net jei ne visada toks atrodo. Ir svarbiausia, kad jie padeda tikėti, kad vėl gali būti gerai.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti