Įspėjimas visiems šunų šeimininkams: net ir mieliausias augintinis gali įkąsti, specialistai įvardijo to priežastis

Kai šuo įsikanda, dažnai sakoma, kad „kažkas buvo ne taip“, tačiau retai susimąstoma, kad problema gali būti kompleksinė, susijusi su auklėjimu, šuns psichologija, šeimos struktūra ir net sveikata.

Šunų agresija niekada neatsiranda be priežasties. Net jei šuo atrodo ramus, meilė ir pasitikėjimas neišvaduoja jo nuo natūralių reakcijų. Dažniausios priežastys:

• Gynybinė reakcija - jei šuo jaučia grėsmę ar skausmą, jis gali gintis, net jei pavojus tik tariamas.
• Baimė ar netikėtumas - netikėtai pažadintas ar išsigandęs šuo gali įkąsti net iš instinkto, be agresijos ketinimo.
• Teritorijos ar daikto gynimas - šuo saugo savo erdvę, maistą, žaislą, kartais net žmogų.
• Hierarchijos problema - kai šeimoje nėra aiškios taisyklių sistemos, šuo gali bandyti „pakilti“ virš žmogaus.
• Hormoniniai veiksniai - ypač nesterilizuoti gyvūnai gali rodyti stipresnius elgesio svyravimus.
• Psichologinės traumos - kai šuo patyrė smurtą ar stresą praeityje, jis gali būti jautrus tam tikriems dirgikliams.

Uždelsimas gali kainuoti brangiai

Net ir lengvas sugriebimas, kuris palieka tik nedidelį ženklą, neturi būti ignoruojamas. Tai gali būti pirmas ženklas, kad šuo jaučia diskomfortą, stresą ar nesupranta savo vietos šeimoje. Jei laiku nesiimama priemonių, tokie epizodai gali kartotis, o su kiekvienu kartu reakcija stiprėti.

Įkandimų tipai skirstomi nuo žaidimo iki pavojingų atakų

Šuns įkandimai skiriasi ne tik stiprumu, bet ir paskirtimi. Kai kurie yra signalai, o kiti gali būti rimtas pavojus:

• Lengvas kramtelėjimas - dažnai tai įspėjimas arba klaidingas „žaidimas“, ypač tarp vaikų ir jaunų šunų.
• Greitas sugriebimas ir paleidimas - dažniausiai reakcija į išgąstį.
• Tvirtas sugriebimas ir trūkčiojimas - pavojingas signalas, kad šuo elgiasi agresyviai ir nekontroliuojamai.
• Pakartotiniai įkandimai - labai rimta situacija, kuri rodo gilias elgesio problemas.
• Įkandimas su mirtinomis pasekmėmis - retais atvejais, bet reikalauja profesionalų įsikišimo ir kartais net sprendimo dėl gyvūno likimo.

Kaip elgtis po įvykio?

Svarbiausia yra ramybė. Pirmoji žmogaus reakcija dažnai būna šokas ar pyktis, tačiau neverta atsakyti agresija į agresiją. Šuo tuo metu gali būti dar labiau įsitempęs, todėl:

• Atsiribokite nuo šuns, perkelkite jį į atskirą kambarį.
• Įvertinkite žaizdos rimtumą. Jei įkandimas sukėlė kraujavimą ar odos pažeidimą, žaizdą reikia nedelsiant plauti šiltu vandeniu su muilu.
• Naudokite antiseptiką.
• Jeigu žaizda rimta, būtina kreiptis į gydytoją. Gali prireikti priešstabliginio skiepo.

Svarbu prisiminti, kad net jei jūsų šuo yra skiepytas, infekcijos rizika per dantų sukeltą žaizdą išlieka.

Kaip užkirsti kelią ateities incidentams?

Ilgalaikė prevencija, tai kelias į saugų gyvenimą su augintiniu. Pagrindiniai žingsniai:

• Aiškios taisyklės - šuo turi žinoti, ko iš jo tikimasi ir kur yra jo ribos.
• Reguliarus mokymas - ne tik paklusnumo, bet ir bendravimo su žmonėmis ir kitais gyvūnais.
• Socializacija nuo mažens - kuo anksčiau šuo susipažins su įvairiomis situacijomis, tuo geriau jis prisitaikys prie gyvenimo aplinkybių.
• Fizinė ir emocinė iškrova - šunys turi gauti pakankamai fizinio aktyvumo ir dėmesio, kitaip jie gali tapti neramūs, įsitempę, net agresyvūs.
• Veterinaro ir elgsenos specialisto pagalba - kai elgesio problemos kartojasi arba gilėja.

Ar tai pabaiga? Tikrai ne

Nors įkandimas gali palikti ne tik fizinius, bet ir emocinius randus, tai nebūtinai reiškia, kad jūsų ir šuns santykiai baigėsi. Dažnai, su kantrybe, pastangomis ir, jei reikia, specialistų pagalba, galima atstatyti pasitikėjimą ir gyventi toliau taikiai bei darniai.

Reikia atminti, kad šuo, tai gyva būtybė su emocijomis, instinktais ir savo pasaulio supratimu. Kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai, o šuns elgesys yra suprastas, o ne smerkiamas.