Prisijunkite
Prisijunkite
Apie apsaugą nuo nėštumo dažniausiai kalbama viena kryptimi – moterys. Moterys renkasi tabletes, moterys užsirašo pas ginekologą, moterys turi atsakyti, ar saugosi. Vyras nebent atsargiai paklausia, ar tu kažką naudoji, o kartais net ir to nepadaro.
Kontracepcija iki šiol daugelyje santykių lieka vienašališka atsakomybė. Ir net kai abu žmonės sąmoningi, rūpinasi vienas kitu, sprendimų našta dažnai tenka tik vienai pusei. Kodėl? Ar tai įpročio, socialinės normos, ar tiesiog ribotų pasirinkimų pasekmė?
Gydytojai sako, kad seniai laikas keisti požiūrį. Ne tik todėl, kad kontracepcija, tai sveikatos klausimas, bet ir todėl, kad atsiranda naujų galimybių. Vyrams jau testuojamos behormonės kontraceptinės priemonės. Ir jei šis etapas pasiteisins – turėsime visai kitą pokalbį apie partnerystę ir lygybę.
Kontracepcija – kas iš tikrųjų renkasi?
Nors santykiuose sprendimus dažnai priima abu partneriai, kai kalbama apie apsaugą, vis dar dominuoja moteriškos kontracepcijos formos: tabletės, spiralės, pleistrai, injekcijos, žiedai. Tai juk įprasta. Bet tai taip pat reiškia, kad visos su tuo susijusios rizikos, šalutiniai poveikiai ir hormoniniai pokyčiai tenka vienai pusei.
Hormoninė kontracepcija gali sukelti migreną, nuotaikų svyravimus, libido pokyčius, svorio augimą, kraujavimo sutrikimus. Kai kurioms moterims tai tik nepatogumas, kitoms rimtas iššūkis. Ir net jei poveikis minimalus – atsakomybė išlieka. Moteris turi prisiminti laiką, stebėti ciklą, kartais koreguoti visą gyvenimo ritmą. Vyras tuo metu dažnai tik „sutinka“, tai ne partnerystė, tai disbalansas.
O vyriška kontracepcija? Kodėl jos beveik nėra?
Šiuo metu vyrai turi tik dvi realias kontracepcijos galimybes: prezervatyvą ir vazektomiją. Vienas yra momentinis ir laikinas, kitas yra ilgalaikis ir dažnai suvokiamas kaip negrįžtamas, o tarp jų visiška tuštuma.
Tačiau pastaraisiais metais tai pradeda keistis. Mokslininkai kuria ir testuoja įvairias vyriškas kontraceptines priemones, kurios neturi hormoninio poveikio. Taigi, nekeičia testosterono lygio, neturi įtakos nuotaikai ar lytinei funkcijai.
Viena tokių yra gelis, kuris laikinai blokuoja spermos išsiskyrimą, bet neturi įtakos bendrai organizmo veiklai. Klinikiniuose tyrimuose dalyvauja poros, kurios kartu renkasi šią apsaugos formą. Ir tai pokytis ne tik medicinoje, bet ir sąmonėje, nes tai sprendimas, kurį priima abu, o ne viena pusė dėl kitos.
Kodėl tai svarbu ne tik sveikatos, bet ir santykių prasme?
Kai tik viena pusė rūpinasi apsauga, tuomet atsiranda nelygiavertiškumas. Vyras gali manyti, kad tai ne jo reikalas. Moteris gali jaustis vieniša net tada, kai yra santykiuose. Ilgainiui tai perauga į nuoskaudas, o neretai ir į pasąmoningą kaltės jausmą.
Kalbėjimasis apie kontracepciją yra intymus, bet tuo pačiu vienas brandžiausių santykio etapų. Jei pora geba kartu nuspręsti, kaip apsisaugoti, ką priimti, kaip dalytis atsakomybe, tai rodo ne tik pasitikėjimą, bet ir bendrą požiūrį į ateitį.
Gydytojai akcentuoja: moterų sveikata neturi būti automatinis filtras, per kurį sprendžiami visų porų šeimos planavimo klausimai. Ypač kai medicina jau siūlo alternatyvas, kurias galima pritaikyti abiems.
Ką sako partneriai, kurie jau išbandė?
Pirmieji klinikinių tyrimų rezultatai rodo, kad vyrai, sutikę naudoti eksperimentinę kontracepciją, jaučiasi labiau įsitraukę į santykį. Jie kalba apie savarankiškumą, laisvę nuo kaltės, partnerės palaikymą. Tuo tarpu moterys apie palengvėjimą. Jos neprivalo visko stebėti, kontroliuoti, koreguoti.
Abi pusės lygios. Ir tai, pasak psichologų, stiprina ne tik pasitikėjimą, bet ir artumą. Dar viena svarbi detalė, kai atsakomybė padalinta, sumažėja rizika konfliktams, netyčiniams nėštumams, emociniam spaudimui. Tai tampa bendras sprendimas, o ne vienašalis kompromisas.
Kodėl vis dar tiek tylos apie tai?
Viena iš priežasčių yra tiesiog inercija. Moterų kontracepcija egzistuoja dešimtmečiais, ją paskyrinėti tapo įprasta praktika. O vyrų dar tik testuojama, nėra viešai prieinama, o kai kurie net sako, kad tai nevyriška. Ši nuostata vis dar gyva, ypač konservatyvesnėse visuomenėse.
Kita priežastis – informacijos trūkumas. Apie vyrišką kontracepciją mažai kalbama viešai. Nėra aiškios reklamos, diskusijos, o gydytojai ne visada turi paruoštų atsakymų. Todėl ir moterys, ir vyrai gyvena su jausmu, kad kitokio kelio nėra. Tačiau naujienos iš klinikinių tyrimų rodo, kad alternatyvos artėja. Ir kai tik jos bus patvirtintos, klausimas nebebus, ar naudoti, o kodėl dar nenaudojame.
O ką galima daryti dabar?
Kol behormonės vyriškos priemonės dar tik testuojamos, galima daryti tai, kas paprasta, bet yra esmė. Svarbiausia yra kalbėtis atvirai. Ne „tu saugokis“, o „kaip norime tai spręsti kartu?“. Reikia įvertinti, ar pasirinkta priemonė tikrai tinka moters organizmui ir ar nesukelia nepageidaujamų poveikių.
Jei sukelia, kodėl visa atsakomybė turi likti tik jai. Svarbu suprasti, kad prezervatyvas nėra pasenęs metodas, jis vis dar veiksmingas, neturi hormoninio poveikio ir yra lengvai prieinamas. Be to, verta domėtis, skaityti, kalbėtis su gydytojais, kelti klausimus ir nebijoti svarstyti, ar galime priimti kitokį sprendimą.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti