Prisijunkite
Laisvė – žodis, turintis daug reikšmių. Vieniems tai reiškia galimybę laisvai reikšti mintis, kitiems – nepriklausomybę nuo taisyklių ar normų. Kiekvienas jį jaučia savaip: vienam tai galimybė atsikelti kada nori, kitam – spręsti pats už save, neatsiklausus kitų. Vis dėlto, kad ir kaip ją suprastume, gyvenant kartu su kitais, anksčiau ar vėliau tenka susidurti su riba.
Ta riba yra kito žmogaus erdvė, teisės, pasirinkimai. Vadinasi, kad ir kaip norėtum daryti viską, kas šauna į galvą, visgi, kažkur kažkam tai turės įtakos. Ir viskas nebėra taip paprasta. Kai esi vienas vidury miško – gali šaukti, šokti ar vaikščioti nuogas. Bet vos tik atsiranda šalia kitas žmogus, tavo laisvė pradeda kirstis su jo.
Arba atvirkščiai – tavo teisė į tylą gali būti sutrikdyta kito teisės garsiai klausytis muzikos. Būtent čia prasideda tikrasis klausimas: ar galima būti visiškai laisvam visuomenėje, kur kiekvienas žingsnis įtakoja šimtus kitų? Ir jeigu negalima, tai ką mes vadiname laisve? Iliuzija? Ar vis tik kažkuo daugiau?
Kiek kainuoja laisvė?
Visuomenė veikia pagal tam tikrą struktūrą. Kuo didesnė, tuo daugiau taisyklių. Nuo paprastų, tokių kaip nenaudoti telefono kine, iki rimtų – pvz., neperžengti įstatymo. Visi šie susitarimai yra sukurti ne tam, kad ribotų žmogų, o tam, kad jis galėtų gyventi šalia kitų be chaoso. Bet štai kur įdomu – jeigu privalai laikytis taisyklių, ar dar gali vadintis laisvu?
Tiesa ta, kad laisvė visuomenėje nėra absoliuti. Ji ribojama kito žmogaus laisve. Gal gali sakyti, ką nori, bet jeigu tavo žodžiai žeidžia kitą – atsiranda atsakomybė. Gal gali rengtis kaip nori, bet yra situacijų, kur tai netiks ar net sukels konfliktą. Vadinasi, tikroji laisvė šiuo atveju tampa sąlyginė.
Laisvė – atsakomybė ar privilegija?
Dalis žmonių įsivaizduoja laisvę kaip galimybę daryti viską, ką nori. Tačiau tuomet iškyla klausimas: o kaip kiti? Ar jų teisės, poreikiai, komfortas lieka kažkur nuošaly? Štai čia ir atsiskleidžia skirtumas tarp egoizmo ir sąmoningos laisvės. Būti laisvam, tai ne tik gauti, bet ir suprasti, ką duodi, ką kuri aplink save.
Tad galbūt laisvė yra ne leidimas viskam, o gebėjimas rinktis, kada, kur ir kaip elgtis. Ne iš baimės, bet iš supratimo, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes. Tik tada žmogus tampa ne vergas taisyklių, o jų sąmoningas dalyvis.
Ar galima būti laisvam viduje?
Vidinė laisvė yra visai kitas reikalas. Net gyvenant su daugybe išorinių apribojimų, žmogus gali būti laisvas mintyse. Tai galimybė rinktis požiūrį, nepriklausomai nuo to, ką pasakys aplinkiniai. Tai gebėjimas išlikti savimi, net jei visas pasaulis aplinkui tikisi kažko kito.
Ši laisvė nėra matuojama laipsniais, nes ją jaučia tik pats žmogus. Kai vieni bijo pasakyti, ką galvoja, nes nenori išsišokti, kiti kalba atvirai ir nebijodami būti nesuprasti. Ir tai tikrai nėra maištas, o brandumas. Vidinė laisvė neturi nieko bendro su triukšmingu protestu ar išsišokimu – ji tyliai gyvena mūsų sprendimuose.
Laisvė nėra visiems ta pati
Vienam laisvė yra galimybė keliauti, kitam tiesiog pabūti vienam. Vienam laisvė reiškia nieko neturėti, kitam kaip tik būti apsuptam šeimos. Štai kodėl vieno atsakymo čia nėra. Bet yra viena aiški tiesa: kuo daugiau žmonių nori laisvės be atsakomybės, tuo labiau griūna bendras gyvenimas.
Tikra laisvė – tai ne taisyklių griovimas, o gebėjimas gyventi tarp jų neprarandant savęs. Tai ne maištas, o sąmoningas buvimas. Ir jei tai pasieki, tuomet gali drąsiai sakyti, kad laisvė įmanoma net ir pačiame griežčiausiame pasaulyje.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti